Kuriuos prekybcentrius galėtumėte nei nemiktelėję išvardinti? Mikliai – ant vienos rankos pirštų skaičiuodami – šiandieną galim išvardinti Lietuvą apraizgiusius prekybos tinklus, beveidžius angarus identifikuojančius tik priedais “XXX”, “Hyper” ar pan. Apie savitumą ir interjero estetiką belangiuose statiniuose nereikia nei svajoti – nuobodi lentynų bei prekystalių makalynė, ir tiek. Esame jau šiek tiek dairęsi prekybos tyruose tuomet, kai kiekviena parduotuvė turėjo ir vardą, ir – pagal galimybes – originalesnį interjerą. Pati prekybos sistema buvo tikras ydų ir piktnaudžiavimo raizginys, kuriame pirkėjas buvo nuolat maustomas ir žeminamas, tačiau buvo ir architektų dažnai parduotuvei suteiktas savitumo šarmas. Šios mūsų kelionės Vilniaus praeitin objektas yra senieji, jau išnykę prekybos oazių vaizdai, prisiminimai apie tiek malonius, tiek ir atgrasokus ypatumus.
Nors sovietinė prekybos tvarkelė galėjo žavėti nebent joje tarpusius, netoli namų buvusi parduotuvė dažnam kelia keistokus sentimentus. Galbūt todėl, kad gerai pamename, kas joje buvo parduodama, galbūt pamename dar šiltos duonos kvapą ir skonį, o galbūt tiesiog stengiamės neprisiminti kokčias akimirkas. Dažna anuometė parduotuvė buvo niekuo neišsiskirianti ir pilkaveidė, tačiau būta ir skoningai įrengtų, nes tai įgyvendinti stengėsi ne “blate” ir kyšiuose skendę prekybininkai, o talentingi architektai. Mūsų pasivaikščiojimo tikslas – išvysti įdomesnius interjerus, reklamas, prisiminti senuosius pavadinimus. Brukam kišenėn trirublę – neisi juk apsipirkti tuščiomis rankomis – ir veriam parduotuvių duris.
“Širvintos” fasadas ir interjeras (apačioje).
1985 m. Ukmergės gatvės vakarinėje ir rytinėje pusėje pradėtas statyti vienas originaliausių vėlyvojo sovietmečio laikotarpio pastatų kompleksas – Šeškinės visuomeninis prekybos centras (architektai Gediminas Baravykas, Kęstutis Pempė, Gytis Ramunis, Giedrė Dindienė). Kaip teigia architektai, tai buvo objektas, žymėjęs esminių pokyčių pradžią masinėje gyvenamųjų rajonų ir jų visuomeninių centrų statyboje. Vakarinę komplekso dalį sudarė prekybos centras „Šeškinė“, butų ūkio tarnybos pastatas su ryšių skyriumi ir taupomąja kasa, vaistinė, knygynas ir kt. Rytinėje dalyje buvo poliklinika, prekybos centras „Širvinta“, kino teatras ir kitos įstaigos. Vakarinėje dalyje aplink pusiau uždarą aikštę išdėstyti laužyto plano, vieno ir dviejų aukštų raudonų plytų su balkonais ir laiptais, skirtingų formų stogais pastatai, skirti prekybos ir buitinio aptarnavimo paslaugų įmonėms. Aikštės vidurys akcentuotas baseinu ir dekoratyviu stulpinės konstrukcijos šviestuvu. Į šį visuomeninį centrą nutiesti pėsčiųjų takai iš viso mikrorajono. Imituojant Senamiestį su gausybe smulkių parduotuvėlių, pasirinkta išskaidytos į segmentus prekyvietės struktūra. Vakarinė ir rytinės Šeškinės centro dalys buvo suplanuotos panašiais principais, bet kompozicija labiau susieta su gyvenamaisiais namais. (Šaltinis – Vilniaus regioninis valstybės archyvas.)
“Širvintos” salės vaizdas atrodė pakankamai šiuolaikiškai, anuomečiais standartais vertinant.
Prekybos centro “Justiniškės” architektūrinis ypatumas – klijuotų medžio konstrukcijų lubos, pagamintos Jūrės eksperimentinėje gamykloje.
Parduotuvės “Baldai” interjeras išsiskyrė solidžiais mediniais atitvarais ir įspūdinga metaline lubų konstrukcija, išlikusia iki mūsų dienų.
Prekybos centras “Minskas” viliojo ir paslaugų kompleksiškumu (veikė knygynas, valgykla ir kt.), ir tyvuliuojančiu dailiu baseinėliu.
“Minsko” viduje vilniečių laukė skurdus sovietinio prekybos centro asortimentas, galėjęs patenkinti tik itin neišrankų pirkėją.
Neišvaizdžias “Kauno” parduotuvę bei kavinę dab. Savanorių prospekte gerokai pagyvindavo išradingos neoninės iškabos.
Netoliese “Tėvynės” kino teatro buvusios rūbų parduotuvės “Pumpuras” išvaizdą pagyvindavo išrikiuota manekenų komanda.
Prekybos ir paslaugų centre “Baltupiai” būta ir baro bei kavinės, o neįmantrų parduotuvės interjerą bandyta pagyvinti firminėmis gairelėmis.
Žirmūnų pakraštyje prigludusios “Astros” fasadą pagyvindavo stilizuotas gėlės ženklas ir į dvi puses nukreiptos pavadinimo raidės.
Vasaros pabaigoje Centrinė universalinė parduotuvė pasipuošdavo mokyklinei mugei skirta simbolika.
Prekybos ir paslaugų centro “Žirmūnai” aplinką pagyvindavo dailus gėlynas, baseinėlis, Kazimiero Kisielio skulptūra “Saulės džiaugsmas”.
Laisvės (anuomet – Kosmonautų) prospekte iškilusio prekybos centro “Kometa” išorė bei interjeras išspręsti sovietinio moderno stiliumi.
Vietoje užrašų “Kometoje” naudoti prekių simboliai, tokiu būdu išsprendžiant atgrasios dvikalbystės dilemą.
Galanterijos parduotuvės “Gražina” vitrina aiškiai suponavo siūlomų prekių asortimentą.
Apsilankyti Vilniaus prekybos ir paslaugų centrų bei parduotuvių praeityje mums talkino AIDŲ fotoarchyvas.
