Kiek kartų padaugėjo transporto priemonių Vilniuje, lyginant su 1945-ais? O su 1900-ais lyginant? Iš tiesų, skirtumai būtų įspūdingi, tik ar racionalus toks sugretinimas? Sovietmečiu labai mėgta lyginti visą ką su tarpukario rodikliais: antai, kiek visko pagausėjo! Vargu, ar būtų protinga lyginti su tuo, ko būta prieš keliasdešimt metų, nes keičiasi technologijos, tad kinta ir žmogiškieji poreikiai, būties sąlygos. Šiandieną vienas-kitas prisimename vaikystę, kai nelabai rūpėjo suaugusiųjų godos, jaunystę, kai jūra, rodos, buvo iki kelių, ir nutolusias sovietmečio realijas matome kitoje, neretai pagražinamoje, plotmėje.
Visgi nėra kito kelio įsivertinti pasiekimus ir pažangą, nei prisimenant ankstesnę buitį. Teko girdėti nuomones, kad sovietų imperijos griūtis prasidėjo anaiptol ne gorbačiovinės “perestroikos” metais, o gerokai anksčiau – sovietinei kariaunai 1979-ais įsivėlus į alinantį karą Afganistane, vėliau patyrus ekonominį sukrėtimą dėl priklausomybės nuo smukusių naftos kainų. Tiesą sakant, sunku būtų oponuoti tokiam įvykių matymui, bet devintojo dešimtmečio vidury eilinis pilietis dar nematė imperinio milžino molinėmis kojomis svirduliavimo. 1986-ais pasirodžiusi Algirdo Vileikio – Vilniaus darbo žmonių delegatų tarybos vykdomojo komiteto pirmininko (Koks pareigų pavadinimas!) – knygelė “Vilnius – tarybų Lietuvos sostinė” tikrovę vaizduoja ditirambais sovietų valdžiai ir panegirika komunistų partijos “laimėjimams”. Rodos, vieni kompartijos nariai, o ne visi vilniečiai, būtų savąjį miestą puoselėję, esant gana kuklioms sovietmečio galimybėms. Tačiau minėtame leidinuke yra šis tas įdomaus – anuometė statistika.
Šįkart leisimės kelionėn į Vilnių prieš keturis dešimtmečius, mat A.Vileikio knygutėje dauguma statistinių duomenų yra 1985-ų metų. Dairysimės į sostinės judrųjį veidą – transporto priemones bei gatvių tinklą, nes ši sritis aktuali kiekvienam ir šiandieną. Deja, bet panaršęs interneto platybėse, neaptikau glaustai ir konkrečiai pateiktos statistikos apie dabartinį Vilniaus transporto būvį (automobilių skaičių ir t.t.), tad palyginimus su šiandiena bandysim susidėlioti visi kartu.
Viešasis transportas 1985-ais
Į vilniškių troleibusų gretas jau atidžiai dairėmės, tad nesikartosim, apsiribodami glaustais duomenimis: 1985-ais Vilniuje būta 17-os maršrutų, jais kursavo ~300 troleibusų, bendras maršrutų ilgis buvo 340 km, per metus vežta 184 mln. keleivių. Anuomet troleibusai buvo dominuojantis viešasis transportas, nes ir pačios transporto priemonės buvo pakankamai modernios (tų laikų standartais vertinant), naujo modelio “Škodos” gerokai skyrėsi nuo persenusių dvidurių, kuriose drabužių sagoms tekdavo nelengvi iššūkiai spūsčių metu. Troleibusai kasdien perveždavo virš pusės milijono keleivių – apie 60% visų važiavusiųjų. Autobusais kasdien važiuodavo ~350 tūkstančių keleivių, būta 50 maršrutų, kurių bendras ilgis sudarė ~500 kilometrų. Tiesa, vidutinis autobusų greitis tebuvo 20 km/val., nors Vilniuje kursavo tik vengriški “Ikarus”, kurie skyrėsi nuo sovietinių autobusų kaip diena ir naktis. Autobusų parkas Vilniuje įkurtas 1959 m., 1964 m. pastatyta nauja gamybinė bazė, 1985 m. mieste kursavo 270 autobusų. Tad bendras viešojo transporto parkas buvo ~570 riedmenų, neskaičiuojant dešimtimi maršrutų zujusių mikroautobusų “Latvija”.
Viešasis transportas šiandieną
Sugrįžti į šiandieną mums padės Vilniaus viešojo transporto tinklapyje skelbiama statistika. Ji byloja, kad bendrovė aptarnauja 76 iš 105 maršrutų Vilniuje (2022 m. duomenimis), yra 54 autobusų maršrutai, 17 troleibusų maršrutų ir 5 greitieji maršrutai. Darbo dienomis į miesto gatves keleivių vežti išvyksta virš 450 transporto priemonių. Autobusais kasdien pervežama apie 298 tūkstančiai, o troleibusais apie 200 tūkstančių keleivių. Taigi, dabar viešuoju transportu kasdien pervežama apie pusę milijono žmonių, kai sovietmečio pabaigoje vežta 350 tūkstančių daugiau, o ir viešojo transporto priemonių būta net 120 vienetų daugiau. Kas gi atsitiko, kad gerokai sumažėjo ir keleivių, ir riedmenų, nors šiandienių kokybė ir komfortas visa galva lenkia sovietmečio transportą? Atsakymas paprastas – nuosavi automobiliai, kurių skaičiaus augimas daugiau nei iškalbingas.
Transporto priemonės / lengvieji automobiliai
Pavyko atrasti kelių metų senumo statistiką, kad 2021 m. visoje Vilniaus apskrityje buvo ~366 tūkstančiai lengvųjų automobilių, o kiek gi jų būta/esama Vilniuje? Na, skaičiuokime su gera atsarga, ir, kartu su tranzitu per sostinę važiuojančiais, gausim kokius 300 tūkstančių. Dirstelėję praeitin, atrasim vos 50 tūkstančių nuosavų automobilių 1985 m., t.y. tūkstančiui gyventojų neteko net 100 lengvųjų automobilių, kurių patogumas bei saugumas buvo, švelniai tariant, kuklūs. Bendras transporto priemonių Vilniuje skaičius buvo ~90 tūkstančių, tad, neskaičiuojant tų kelių šimtų troleibusų bei autobusų, praeityje atrasim daugybę žinybinių automobilių bei krovininio ir specialiojo transporto. Taigi, nors skaičiuojam “plius-minus kilometro” tikslumu, akivaizdu, kad lengvųjų automobilių Vilniuje padaugėjo kelis kartus. Į šį prieaugį ir persėdo ženkli dalis vengiančių virusų viešajame transporte ar tiesiog gyvenančių atokiau nuo miesto centro. Viešasis transportas irgi pasiekia tolimesnius sostinės kraštelius, nors maršrutų skaičius ir išliko artimas sovietmečiui. Puikiai talkina greitesniam susisiekimui keli greitieji autobusų maršrutai. Belieka konstatuoti, kad viešojo transporto patogumas tapęs esminiai geresniu.
Gatvių tinklas
Pagrįstai, oi pagrįstai, labai negražiais žodžiais minime bene visų ankstesnių Vilniaus merų bei savivaldybės administracijų aplaidumą miesto gatvių reikaluose. Keliasdešimt metų drengta sovietmečio gatvių danga viršijo visus galimus eksploatavimo rodiklius, ir jai atėjo “memento mori” laikas. Susizgribta smarkiai pavėluotai, bet tiesa sakoma, kad “geriau vėliau, nei niekada”. Bandykim pradžiai dirstelėti į sovietinį Vilniaus gatvių ūkį: 1985 m. miesto bendras gatvių ilgis sudarė 653 kilometrus, asfaltuoti buvo 388 kilometrai, 50 kilometrų grįsti lauko akmenimis, 135 kilometrai buvo žvyrkeliais ir 71 kilometras gruntinės dangos. Ilgiausiomis Vilniaus gatvėmis buvo Nemenčinės plentas (~12 km), dab. Savanorių prospektas (~11,4 km) ir Verkių gatvė (~11,05 km). Asfaltbetonį anuomet gamino Aukštuosiuose Paneriuose 1970 m. pastatyta automatizuota gamykla, gaminusi ir keliams reikalingus betoninius elementus (bortelius ir pan.). Nors daugumą tiltų ir viadukų – anuomet Vilniuje jų būta 56-ų – paveldėjome iš sovietmečio, gatvių asfaltavimo tempais šiandieną gerokai lenkiame. Devintame praėjusio amžiaus dešimtmetyje kelininkai kasmet išasfaltuodavo ~18 kilometrų sostinės gatvių, kai pastaraisiais metais vidutiniškai asfaltuojama ~30 kilometrų, o šiemet užsimota išasfaltuoti net triskart daugiau.
Kelininkų nuopelnus bei godas paliksime kitos kelionės Vilniaus praeitin objektu, o šįkart pakeliauti mums talkino AIDŲ fotoarchyvas.
