Klausimai vis tie patys: kodėl neaplankiau, kodėl nepakalbinau, kodėl nepasirūpinau, kodėl nepaskambinau, kodėl?.. Netekę artimo žmogaus, užduosite sau tuos pačius klausimus – kodėl gi nebuvote nuoširdžiau dėmesingi artimajam. Deja, bet kito kelio, matyt, nei vienas nerasim. Neradau jo ir aš, priekaištavęs sau po Mamos netikėtos netekties. Tiek daug norėjau sužinoti apie pokarį, apie jos studentavimo laikus – vadinamąjį „chruščiovinį atlydį” 1953-1964 metais, Vilniaus lietuvėjimo peripetijas, audringą Sąjūdžio laikmetį, kuriame Mamai teko atlaikyti aršų prokremlinių veikėjų persekiojimą. Teks užduoti klausimus išlikusiems Mamos užrašams, anuometės spaudos iškarpoms ir senosioms fotografijoms, kurias Mama kruopščiai pažymėdavo data ir paveikslavimo vieta. Tebeprisimenu Jos pasakojimus apie atsileidusius sovietinės cenzūros gniaužtus, studentų šoktus vakarietiškus šokius, eitynes vorele gatvėmis ir kitas lengvas jaunatviškas išdaigas. Jaunystė, maksimalizmas, stalininio įšalo palaipsnis tirpimas, ryšių su išeiviais atsinaujinimas, rašytinio žodžio šioks-toks atgijimas – visa tai susidėjo į gyvą atlydžio portretą vaizduotėje.
Vartydamas atlydžio literatūrą apie Lietuvos miestus, ir pats pastebėjau kiek gyvesnį ir įdomesnį pasakojimo stilių, nei stalininio laikmečio knygose. Netikėtai pakliuvo į rankas reta – įprastai tokio pobūdžio knygutės būna nudrengtos dėl dažno vartojimo, ir mūsų dienų nepasiekia – knygelė apie Vilniuje anuomet teiktas paslaugas, įvairių įmonių bei organizacijų adresus, o kur dar įvairių paslaugų reklamos! Ką gi daryti, teks tenkintis ne amžininkų pasakojimais, o spausdintiniais duomenimis, kuriais pasiremdami, bandysim atkurti tuometę vilniečių buitį, susižinosim, kokiomis paslaugomis jie galėjo naudotis, kokį laisvalaikį susikurdavo. Mums talkins ne itin įmantrios atlydžio laikų reklamos, atskleisiančios būties aidus.
Iškeliauti užsienin anuomet galėjo retas, dėl tokių kelionių brangumo ir sovietinio saugumo filtrų, o štai nuskristi į dešimtį Lietuvos miestų – prašau.
Pamiršęs keliones į svečias šalis, pilietis Respublikinėje turizmo taryboje galėjo įsigyti kelialapius į sovietinės imperijos kampelius, pvz. į Sibirą.
Apsipirkti kvietė Vilniaus universalinė parduotuvė ties prospekto ir dab. Jogailos gatvių sankryža, o 5-ame prospekto name būta „Dovanos”.
Negausiame anuomečių pramogų pasirinkime bene prieinamiausiu buvo apsilankymas kino teatre, jų Vilniuje būta jau keliolikos.
Dailesnius dirbinius buičiai bei papuošalus siūliusi „Dailės” kombinato parduotuvė buvo įsikūrusi prospekto 1-ame name.
Rūbų pasirinkimas anuomet buvo kuklus, o ir modeliai galėjo patenkinti tik neišrankų pirkėją, bet kiekvienas žinojo „Lelijos” siuvamus drabužius.
Dažna moteris tada mokėjo siūti, nes valstybinėje prekyboje siūlyti drabužiai nedžiugino akį, tad siūlyta pirkti siuvimo mašinas – net išsimokėtinai.
Buitinę techniką namuose turėjo retas, bet kombinatas „Kibirkštis” jau siūlė jos remontą, būta ir „autoprofilaktikos stoties” – autorervisų pirmtakės.
Būsto remonto paslaugas siūlė gana egzotiškai pasivadinusi kontora – „Vyr. darbų vykdytojo ūkiskaitinis baras” – tolima kooperatyvų pirmtakė.
Kasmet didinęs apsukas Lentvario kilimų fabrikas kvietė įsigyti jo gaminius parduotuvėse dab. Jakšto (tada – Gagarino) ir Mindaugo gatvėse.
Baldų remontą bei gobelenų pertraukimą siūlė įstaiga gremėzdišku pavadinimu – Vilniaus jungtinis buitinio gyventojų aptarnavimo kombinatas.
„Butų drapiravimo ateljė” siūlytas servisas šiandieną vadintųsi dizainerio paslaugomis, reklamuotos ir butų valymo, auklių, nuomos paslaugos.
Šalia dab. Vokiečių, Trakų, ir Vilniaus gatvių sankryžos įsikūręs fabrikas „Batas” smarkiai reklamavosi, bet darbo kokybe pasigirti negalėjo.
Moteris pasigražinti ir pasidabinti kvietė buitinio aptarnavimo kombinatas „Pirmūnas”.
Cheminio valymo paslaugas siūlė Žalgirio gatvėje įsikūręs fabrikas, turėjęs kelis priėmimo punktus.
Draustis atkakliai kvietė Valstybinio draudimo inspekcija – „Lietuvos draudimo” pirmtakė.
Anuometes maitinimo įstaigas jau esame lankę kitos kelionės praeitin metu.
Peržvelgę senąsias reklamas, galime susidaryti bent apibendrintą įspūdį apie tuometę buitį, nors sovietmečio aptarnavimo (anti)kultūra lieka neatskleista – galbūt pažinsim ją kitoje išvykoje į Lietuvos praeitį, o šioje mums talkino AIDŲ archyvas.
