Garbūs senoliai, vargokai ir beprisimenantys savosios jaunystės laikmetį – taip šiandieną galėtume apibūdinti vyresniąją kartą, 7-ame dešimtmetyje buvusią studentais ar moksleiviais. Nors chruščiovinis atlydys (1954-1964) mūsuose aprašytas gana kukliai, visgi jo amžininkų prisiminimai apie santykinį sovietinio režimo gniaužtų atsileidimą yra labiau „pliusiniai”. Savaime suprantama, kad viską pažįstame lygindami, sugretindami, turbūt todėl po stalininio įšalo, pažymėto žiauria ideologine priespauda ir besaikėmis tremtimis, chruščiovinis atlydys anuomečiam jaunimui pasirodė šiokiu-tokiu atokvėpiu, sąlyginiu pralaisvėjimu. Nutolo karo ir pokario metų negandos, kultūra įgavo kuklias saviraiškos galimybes, iš plieninių cenzūros gniaužtų veržėsi menas ir literatūra. Lietuvaičių buitį praskaidrino išradingų dizainerių-projektuotojų bei baldžių kuriami lengvi ir stilingi baldai (nors ir buvo brangoki), užsimezgė mados bei stiliaus pradmenys, leidę jaunimui – o ir ne vien – jam pajusti bent stiliaus ir savitumo skonius.
Į šeštojo-septintojo dešimtmečio buitį jau esame probėkšmiais dairęsi, o šįkart vėl vartysime ano laikmečio leidinius, atrasdami naujus tuometės būties atspalvius, mūsų tėvų bei senelių, o kai kam – jau ir prosenelių, kasdienos aidus. Taigi, kokias gi paslaugas, o neretai ir įspėjimus-pagraudenimus siūlė bei piršo chruščiovinio atlydžio leidiniai?
„ATSILANKYTI” kvietė „Gražina” prospekte, „Vaivorykštė” (dab. Vilniaus gatvėje), Antakalnio g. 95-am (anuomet – 75-am) name įsikūrusi „Eglutė”.
Priešgaisrinės apsaugos valdyba primygtinai ragino neleisti vaikams žaisti su degtukais, nes: „VAIKAI-DEGTUKAI-GAISRAS”.
Trinapolio vienuolyne įkūrusi vieną bazę, Užutrakio rūmuose – kitą, Respublikinė turizmo valdyba kvietė lietuvaičius keliauti ir turistauti.
Vyriausioji energetikos ir elektrifikavimo valdyba baugino liūdnomis pasekmėmis pasiryžusius be raštiško leidimo kasti griovį arba duobę.
Išsijuosę reklamavosi restoranai ir kavinės, kurių šiandieną neberasi nei kvapo – vargais negalais išsaugotas tik „Neringos” interjeras.
Vilniaus tarprajoninė savanorių ugniagesių draugija rūpestingai įspėjo apie būtiniausias saugos nuo gaisro priemones.
Respublikinė ekskursijų valdyba ragino geriau pažinti kraštą regioninių padalinių organizuojamuose renginiuose.
Paslaugas siūlė populiariausia anuomet ryšių įstaiga – paštas, buvęs sovietų imperijos centralizuotoje priklausomybėje.
Ugniagesių draugija ne veltui ragino laiku valyti kaminus – Lietuvos miestų senamiesčiai ir pakraščiai anuomet šildėsi krosnimis.
Vietinius ir tolimuosius maršrutus siūlė geležinkeliečiai, buvę centralizuotos sovietinės geležinkelių struktūros dalimi.
Valstybinė autoinspekcija mokė pėsčiuosius saugiai elgtis kelyje: automobilį tuomet turėjo retas, tad perprasti eismo saugumą nebuvo paprasta.
„Ramunės” fabriko siuvėjos ragino moteris dabintis dailesniais rūbais, galanterija.
Neįvardinta organizacija ragino miestiečius taupyti elektrą, nors elementarūs buitiniai prietaisai buvo anaiptol ne kiekvienuose namuose.
Pabuvoti lietuvaičių būtyje 7-am dešimtmetyje mums padėjo AIDŲ fotoarchyvas.
