Didysis Lietuvos istorikas Simonas Daukantas sako, kad: „Senovės lietuviai buvo darbštūs, ramūs, malonūs ir vaišingi. Jie ramiai arė savo laukus, medžiojo giriose, gerbė senius, mylėjo dainas ir mielai priimdavo į savo namus pakeleivingus. Kerštas, suktybė, melas ir klasta jiems buvo nežinomi. Jie niekam nepastodavo kelio, negrobė svetimo turto ir brangino savo laisvę„. Tai tokie buvo senovės lietuviai. Užtat jų kaimynai krikščionys tokiomis dorybėmis negalėjo pasigirti. Jie nuolatos kariavo tarpusavy ir visi bendrai tykojo užgrobti lietuvių žemes.
1936 m. miręs istorikas Gediminas Klausutis Beržanskis, istoriko Vijūko Kojalavičiaus komiteto įsteigėjas, senovės lietuvių tikėjimo žinovas ir vienintelis Lietuvoje jo pasekėjas, šitaip apibūdina mūsų protėvius:
„Senovės lietuviai nebuvo stabmeldžiai ir stabų negarbino. Tiktai krikščionybė įvedė stabų garbinimą įvairių paveikslų ir statulų pavidale. Lietuviai garbino saulę, kaip gyvybės ir atgimimo simbolį. Romuvose deganti amžinoji ugnis nebuvo laikoma dievybe, bet ypatingos priežiūros reikalingu dalyku. Iš istorijos žinome, kaip tais laikais būdavo sunku išgauti ugnį. Todėl kiekviena vaidija, apskritis, valsčius, kaimas ir sodyba turėjo amžinosios ugnies židinį. Ir vanduo nebuvo garbinamas, o gerbiamas kaip būtino gyvybei gėrio šaltinis. Kad lietuviai negarbino stabų, o tik pačią gamtą, matyti ir iš to, kad jie niekados niekur nestatė šventovių ir nepuošė jų brangenybėmis. Švenčių apeigoms jie rinkdavosi prie upelių, ant ąžuolais apaugusių kalnelių ir šiaip gražiose vietose, kurių niekas nevadino šventovėmis. Tai buvo romuvos — ramybės ir poilsio vietos. Ilgus amžius lietuviai neturėjo stabų ir tik vėliau, paėmę pavyzdį iš krikščionių, pasidarė Perkūno, Patrimpo, Pikuolio statulas. Tai nebuvo stabai, ir lietuviai jų negarbino, bet laikė simboliškais žmogaus rankų kūriniais. Patrimpas vaizdavo gyvybės atsiradimą ir visa ko pradžią. Perkūnas — saulę, gyvybės, šviesos ir jėgos šaltinį. Pikuolis — gyvybės pabaigą, mirtį. Bendrai senovės lietuvių tikėjimas buvo tik graži poezija, priemonė pasigrožėti gamta ir paįvairinti poilsio dienas. Stabmeldybei jame nebuvo vietos„.
Panašiai sako vokiečių istorikas Kotzebu: „Senovės lietuvių tikėjimas buvo labai skaistus ir kilnesnis už visus senovės tikėjimus„. Kaip matyti, krikščionybės atstovams visai nebuvo pagrindo piktintis lietuvių papročiais ir tikybinėmis apeigomis. Nebuvo tokių žiaurių papročių, kuriuos krikščionybė galėjo sušvelninti, nebuvo vergijos, kurią reikėjo naikinti. Bet vis vien krikščionybės apaštalai, Romos popiežių raginami ir laiminami, skverbėsi į Lietuvą. Vienoj rankoj laikydami kryžių, antroj kardą ir pančius, jie šitaip skleidė „palaimingus spindulius”.
„Naikinimai ir deginimai Lietuvos toje gadynėje geras darbas vadinosi. Apkalę į amžiną vergovę prūsus, tykiojo pavergti lietuvius ir žemaičius. Bet nebežinodami iš apmaudo ką bedarą, javus ir medžius degino, gyvulius naikino, o sugautuosius pagonis vienus gyvus į arklio uodegą įrišę tąsiojo, kitais it gyvuliais laukus arė, dėlto vien, jog jie nenorėjo pasikrikštyti ir krikščionims vergauti„. Taip rašo istorikas Daukantas. Vokiečių istorikas Kotzebu dar aiškiau apibūdina tų apaštalų darbus. „Gal lietuviai nebuvo pasiekę aukštos kultūros, bet kas juos vadintų laukiniais? Vienintelis jų nusikaltimas buvo, kad jie gynė savo dievus ir negalėjo suprasti, kaip gali atleisti nuodėmes Ryme sėdįs žmogus… Krikščionys lietuvių tarpe pasėjo naują tikybą su naujomis ydomis. Be krikšto jie buvo laisvi ir turtingi, po krikšto tapo vargšai ir vergai. Pranyko vaišės ir svetingumas, pranyko senosios dorybės: įsiliepsnojo neapykanta, kerštas, žiaurumai. Katalikų tikyba žengė per lavonus su degančiu pagaliu ir kardu. Ji išvartaliojo šventus ąžuolus, o ant nužudytųjų kapų įsmeigė smilkstantį kryžių. Gyviesiems paliko tik pančiai ir ašaros kraujui nusiplauti„…
Panašiai sako ir dabartiniai lietuvių istorikai. Štai istorikas Dr. Z. Ivinskis, savo straipsnyje „Krikščionybės pradžia Lietuvoje”, tilpusiame katalikiško „XX Amžiaus” 54 Nr. 1937 m., rašo: „Per du su viršum amžių vokiečių ordinas pastoviai atlikinėjo plėšimų, žudynių ir deginimų ekspedicijas„. O kai Jogaila su lenkų kunigais pradėjo prievarta lietuvius krikštyti, tai: „Pirmiausia buvo sunaikinta senojo lietuvių kulto dalykai: užgesinta amžinoji ugnis, iškirsti šventieji miškai„… (Ibid.) Gesinant „amžinąją ugnį”, daugeliui lietuvių teko skaudžiai nukentėti. Kurie laikė ugnį savo namų židiniuose ir kasdieniniams reikalams, buvo įtarti stabmeldiškų apeigų praktikavimu ir baudžiami už pasipriešinimą karaliaus įsakymui. Iškirtus gražiausius šimtamečius ąžuolynus, lietuviai neteko jų pamėgtų vietų poilsiui ir pramogoms. Iš atviros gamtos, kurioje jie švęsdavo savo šventes, gražiai pramogaudavo ir aptardavo viešuosius reikalus, jie buvo varu varomi į naujai pastatytas bažnyčias ir koplyčias, kuriose turėjo klausyti jiems nesuprantamo tikėjimo „tiesų” ir nusilenkti tiems, prieš kuriuos jie ištisus šimtmečius kovojo.
Pagaliau ir patys kunigai, negalėdami nuneigti istoriškos tikrovės, turi pripažinti, kad: „Senovės lietuviai, kaip istorininkai liudija, buvo gero būdo žmonės, turėjo gana kilnų tikėjimą, bet garbino ir gamtos jėgas” (kun. J. Prunskis — Žvilbutis „Mūsų Laikraščio” 7 Nr. 1937 m., straipsnyje „Didžioji sukaktis”). O jei taip, tai kam reikėjo smurtu versti lietuvius priimti krikščionybę? Kam reikėjo Romai skelbti nuolatinius kryžiaus karus prieš „stabmeldžius lietuvius”, jei jie, anot kun. Prunskio, turėjo kilnų tikėjimą ir garbino ne stabus, o tik gamtos jėgas? Kam reikėjo siundyti ordiną plėšti ir deginti lietuvių sodybas? Pagaliau, kuriam tikslui reikėjo spirti Jogailą išleisti tokį įsakymą: „Nutarėme mūsų valdomose žemėse visus lietuvius, vyrus ir moteris, visokio luomo ir verslo, lenkti ir versti priimti katalikų tikėjimą ir reikšti paklusnumą šv. Rymo Bažnyčiai„?
Daugelis lietuvių ir žemaičių buvo jau anksčiau kryžiuočių pakrikštyti. Bet ir jiems krikščionybės spinduliai nedaug pagelbėjo. Nes ir naujakrikščius kryžiuočiai žudė sakydami: „O aš tave krikštiju kardu” (Et ego confirmo cum gladio). Kristaus mokslas jiems buvo tik priedanga daugiau žemių užgrobti, daugiau turto prisiplėšti. Sunku apskaičiuoti, kiek lietuvių ir žemaičių nužudė krikščionybės skelbėjai.
Senovės kronikose randame žinių, kad kryžiuočių ir kardininkų ordinai per 300 metų Lietuvoje išgriovė ir sunaikino apie 900 pilių. Daugelį pilių jie sunaikino po kelis kartus. Jei manyti, kad kiekvienoj pilyje žuvo tik po 100 žmonių, tai visose bendrai turėjo žūti 90 000 lietuvių ir žemaičių. O kiek jų žuvo atviruose mūšiuose su atėjūnais, kiek žuvo sodybose, miškuose, keliuose ir kryžiuočių nelaisvėje? Juk kryžiuočių kronikininkas tvirtina, kad vien tik Saulės mūšyje jie išguldė 2 000 pagonių. Žalgirio laukuose apie 30 000 lietuvių padėjo galvas. Tris šimtus metų kryžiuočiai teriojo Lietuvą. Beveik kiekvienais metais ruošdavo kryžiaus žygius į pagonių žemę; Jei kiekvienais metais tie apaštalai būtų nužudę tik po tūkstantį lietuvių, tai per 300 metų krikšto aukuras turėjo būti apkrautas 300 000 lavonų. O kiek per tą laiką nužudyta ne karių — moterų, senių, vaikų? Kiek sudeginta turto? Šiurpius pėdsakus paliko Lietuvoje pirmieji krikščionybės skelbėjai.
Beveik visos silpnesnės senųjų aisčių kiltys — prūsai, kuršiai, galindai, jotvingiai, sūduviai — žuvo nuo „kryžiaus ženklo”: jas išnaikino krikščionybės skelbėjų kardas, ugnis, vergovės pančiai. Apie prūsų, tos didelės ir narsios aisčių kilties, likimą istorija byloja šitaip:
„Prūsus sudarė keletas kilčių, kurių tik vakariausios buvo vadinamos prūsais. XIII amž. į čia atsikraustęs vokiečių kryžiuočių ordinas pirmučiausia pavergė prūsus. Vėliau nukariautas tolimesnes aisčių gimines vokiečiai neskirdami irgi vadino prūsais. Prūsų vardą tuo būdu gavo visas kryžiuočių pavergtas kraštas, nors jo rytinėje dalyje gyveno jau kitos tarmės kiltys” (A. Šapoka. „Lietuvos Istorija” 20 psl. 1936 m.). Vadinasi, drauge su prūsais krikščionybės katile ištirpo galindai, kuršiai ir kitos aisčių kiltys, gyvenusios prūsų kaimynystėje. Krikšto vanduo nuplovė jas nuo žemės paviršiaus. Užtat jau 1234 m. popiežius Grigalius IX paskelbė, kad visas prūsų kraštas yra apaštališkojo sosto nuosavybė, kurią jis už tam tikrą metinę nuomą atiduoda kryžiuočių ordinui amžinai valdyti. Žinoma, prūsai su tokiu „apaštališkojo sosto” dosnumu nesutiko. Jie dar ilgus metus kovojo dėl savo laisvės, bet vis viena nepajėgė ordinui atsispirti. 1275 m. įvyko paskutinis prūsų sukilimas, kurio metu žuvo beveik trečdalis prūsų kilties ir visi žymesnieji jų vadai bei tėvūnai. Po to ordinas, popiežių laiminamas, pradėjo prūsus valdyti taip, kad ši narsi tauta tirpo, kaip sniegas pavasarį. O 1685 m. vokiečių metraštis paskelbė, kad miręs paskutinis žmogus, mokėjęs prūsiškai kalbėti. Vadinasi, prūsų krikšto apeigos buvo baigtos…
Lenkų ir vokiečių ordino spaudžiamus jotvingius ištiko tas pats likimas. Popiežius Inocentas III pavedė lenkams apkrikštyti stabmeldžius jotvingius. Lenkai noriai pasiėmė tą misiją. 300 metų jotvingiai narsiai gynėsi nuo savo „krikštytojų”, bet ir jie žuvo nelygioje kovoje. 1283 m. sunaikintos jotvingių kilties likučiai apleido savo sodybas ir atsikraustė į jiems giminingą Lietuvą. Sūduvių vadas Skurdas, nebepajėgdamas atsispirti atėjūnų smurtui, pats nuteriojo savo kraštą ir atbėgo į Lietuvą, kurioje dar galima buvo laisvai kvėpuoti ir tikėti taip, kaip patinka. Tik lietuviai ir latviai išvengė minėtų aisčių kilčių likimo. Bet „kryžiaus šviesa” ir jų neaplenkė. Krikščionybės skelbėjų nugalėti ir netekę savo nepriklausomybes, latviai per 600 metų merdėjo vokiečių, švedų, lenkų ir rusų vergovėje. Ir tik 1920 m., nugalėję kryžiuočių palikuonis bermontininkus, jie vėl atgavo laisvę ir nepriklausomybę. Lietuviai atsilaikė ilgiausiai. Jie šimtmečius kovojo su įvairiais atėjūnais ir didžiausiomis aukomis gelbėjo savo laisvę. Bet kai krikštas įtraukė juos į uniją su lenkais — ir jie susilaukė latvių likimo. Bet dėl šitos mūsų tautos tragedijos bažnyčios atstovai niekados nesisielojo ir dabar nesisieloja. Priešingai, jie dargi džiaugėsi, kad krikšto saitas atvedė lietuvių tautą į lenkų glėbį, o paskui į rusų vergovę. Štai kaip atvaizdavo laisvų lietuvių gyvenimą vyskupas Baranauskas savo 1861 m. išleistame kalendoriuje.
„Ir stenėjo svietas po bludais pagonu,
Kintėjo sunkibes no dievu ir ponu.
Žmones vogė, muszes ir palaistuvavo,
Potis paczias pleke, wajkaj tėvus savo.
Viduj bedu svietas lig drobe iszbliszko…„
O tada šitų „paleistuvių” ir „atstumtųjų” likimu susirūpino dangus ir:
„Pagailėjo Dievas vargingo svietelo,
Kursaj peklon klido, nepažinis kelo,
Rodidamas križiu unt sau malonėjo…„
Bet lietuviai, anot Baranausko, buvo pašėlusiai užsispyrę ir jokiu būdu nenorėjo nusilenkti:
„Lietuviu szirdis sustingi, sugrubi,
Unt krizių unt Dievu anej nežiūrėjo…„
Savaime aišku, kad už tokį „kryžiaus negerbimą” lietuvius reikėjo „tinkami nubausti”. Todėl Dievas šitą bausmę vykdyti pavedė Romai, kuri savo ruožtu padarė „perįgaliojimą” ir lietuvių egzekutoriais paskyrė kryžiuočius. Tik pažiūrėkim, kaip šitos „poezijos” autorius atvaizdavo lietuvių gyvenimą po krikšto. Anot Baranausko, vos tik lietuviai buvo priversti pasimirkyti upėse, tuojau:
„Lietuva tunnden atgijo, praszvito:
Pagonijos szturmas no duszu nukrito,
Pasibaigė dienos vargo ir koronęs,
Prasidiejon dienos Dieviszkos malones,
Prasidėjo omžej gerumo ir lojmes…„
Koks buvo tas gerumas, kokia laimė, galima numanyti iš šios unijos su lenkais ištraukos. „Katalikų tikėjimui praplatinti, gerovei ir naudai visų, mes Lenkai pasisavinom, sujungėm, suliejom, suvienijom, surišom Lietuvą su visais jos gyventojais, žemėmis ir turtais su mūsąja Lenkų Karalyste„. Aišku ir suprantama. Lenkai surišo ir pasisavino visą Lietuvą, o ką gavo lietuviai? Deja, bažnyčiai toks klausimas niekados nekilo. Ji tik džiaugėsi, kad jos avidėje padaugėjo avelių skaičius. Todėl ir dabar šitą mūsų tautos tragediją bažnyčios šulai vaizduoja lygiai taip pat, kaip ją vaizdavo vyskupas Baranauskas.
Bet ir tuo dar nepasibaigė lietuvių aukos krikščionybei. Kada Jogaila, Romos paragintas, pradėjo krikštyti lietuvius urmu, daugeliui „užsispyrėlių” teko padėti galvas krikščionybės labui. Kas tik nepakluso karaliaus įsakymui — buvo skaudžiai baudžiamas, o jo turtas konfiskuojamas. Pagaliau, panaudojus atitinkamas priemones, — dovanas, įkalbinėjimus, grasinimus, kalėjimus ir mirties bausmes, — lietuviai buvo apkrikštyti — ir Romos bažnyčia papildė savo avidę naujų avelių būriais.
Kas gauna bet kokias teises, tam tenka prisiimti ir tam tikras pareigas bei prievoles, nežiūrint ar jis tų „teisių” norėjo ar ne. Todėl ir lietuviams, kuriems smurtu primetė krikščionybę, tuojau užkrovė pareigas — ginti naująjį tikėjimą nuo atskalūnų ir eretikų. Popiežius Martynas V net du kartus ragino Lietuvos valdovus eiti naikinti čekų husitų. 1426 m. popiežius taip rašė Lietuvos valdovui: „Mylimas sūnau… tvirčiausiai tikime, jog su visu steigumu ir uolumu eisi prie to, kad prakeiktas maras būtų išnaikintas, nes negali mums nei Dievui maloniau tarnauti, kaip kad visomis jėgomis užgulęs tuos eretikus, arba vėl atversti, ar galutinai juos išnaikinti„. Bajorai mielai klausė popiežiaus ir vedė pulkus valstiečių kovoti su tokiais pat čekų valstiečiais. Kurie nebuvo šaukiami karo žygin, tie turėjo padengti visas karo išlaidas. Vėliau lietuviams teko kariauti prieš „netikėlius” turkus ir totorius, prieš „shizmatikus” rusus ir kitokius Romos popiežių priešus. Per 300 metų popiežiai išleido per 100 įsakymų (bulių), raginančių pasaulio katalikus kovoti prieš pagonis lietuvius. O vėliau tokiais pat įsakymais ragino lietuvius guldyti galvas dėl Romos interesų. Nors tuo pačiu metu popiežių laiminami kryžiuočiai dar vis skerdė jau pakrikštytus lietuvius ir žemaičius, bet „šventoji bažnyčia” į tai žiūrėjo pro pirštus.
Teisingai sako filosofas Spinoza, kad „už savo ir kitų vergovę žmonės visados kariavo tiek pat, kiek už laisvę„. Pagal Spinozą, „Tai yra monarchų valdymo paslaptis„. Bet šitos „paslapties” liaudis negalėjo atidengti tik dėl to, kad bažnyčia savo skelbiamomis „tiesomis” aptemdė jos protą ir nuslopino žmonių pasitikėjimą savo jėgomis. Todėl ir lietuviai, patys būdami pavergti kryžiuočių ordino ir lenkų magnatų, ėjo kariauti prieš tokius pat kitų kraštų vergučius. O bažnyčia viena ranka neva glostė ir globojo naujakrikščius lietuvius, o antra laimino jų skriaudėjus vokiečius. Bažnyčia tai darė dėl to, kad nenorėjo nustoti tos naudos, kurią ji gaudavo iš kryžiuočių ordino. O gaudavo ji gana daug. Štai kaip vaizdžiai aprašo vienas kryžiuočių atstovas prie Vatikano, kokiomis priemonėmis ordinas palenkdavo bažnyčios valdovus užgirti kryžiuočių žygius ir palaiminti jų kardus.
„Tėvas šventasis Martynas V kasmet gauna iš ordino 400 dukatų, bet jis tuo možėjasi… Man dažnai tenka eiti pas jį tuščiomis rankomis; suprantama, kad jis maloniau klauso tų, kurie ką nors atneša. Jei norite, kad kryžiuočiai turėtų šv. Tėvo malonę, jus turite jam paskirti kasmet daugiau pinigų… Turėjau puikų baltą eržilą tokios lyties, kad lygaus nebuvo popiežiaus rūmuose. Tėvas šv. prašė paskolinti: mat jam pritrūkę baltų žirgų jodinėti. Atsiųskit man kitą žirgą, tik ne balto plauko… Atsiųskit pinigų, nes popiežiaus rūmuose su paskutiniu pinigu pasibaigia ir bičiulystė… Aš tūrių dar 4 kailius, 6 zomšines kelines ir 18 porų pirštinių; bet viso to kardinolams negana; aš nesu gavęs čia labai mėgiamų kailių…”
Štai už kokius „nuopelnus” krikščionybei popiežiai laimino kryžiuočius. O kai 1417 m. krikščionių žemaičių atstovai apskundė kryžiuočių ordiną vyskupų susirinkimui Konstancoje, išdėstydami baisias žudynes, kankinimus, deginimus, plėšimus ir moterų gėdinimus, „šventasis” susirinkimas šitaip jiems atsakė: „Nuo šios dienos ir toliau žemaičiai turi priklausyti šventosios vokiečių tautos Rymo imperijos; svietiškuose dalykuose turi klausyti Rymo imperatoriaus, dvasiškuose — Lenkijos – Lietuvos vyskupų vyriausybės„. Reiškia, kentėk ir tylėk, o būsi išganytas. Žinoma, jei popiežiai būtų gavę ir galėję gauti iš žemaičių daugiau, negu iš ordino, gal būt, jie būtų ordiną iškeikę, o žemaičius palaiminę. Bet žemaičiai tik skundėsi ir maldavo, o kryžiuočiai mokėjo dukatais ir brangiais kailiais. Todėl ir tiesa buvo jų pusėje. Nes, kaip rašo istorikas Daukantas, „ir popiežiai imliojo kartais paprakus„. Užtat jie ir nematė lietuvių skriaudų, neužjautė jų vargo ir kančių. Didelės duoklės pareikalavo iš lietuvių krikščionybė. Ašaromis, krauju ir tūkstančiais gyvybių apmokėjo jie Romos bažnyčiai už teisę vadintis „ištikimais Kristaus bažnyčios vaikais”.


