AIDAI

Petras Bluzma. 1963. Kelionė į Šiaurę (III). Seizodero

1963.08.20., antradienis
Šiandieną vėl puiki diena, skubėjome pas žvejus, kad neišplauktų be mūsų. Radome juos dar miegančius, o kol jie išsiruošė, atėjo 10 val. Belaukiant Bujanas visą laiką neduoda ramybės žvejų arkliui Ruslanui, – puola jam tai prie galvos, tai prie uodegos. Bet šis nelabai bijo, stengiasi priekinėmis kojomis suduoti Bujanui, o tas vikrus, vis atšoka. Taip jie ir vaikė aplink jurtą vienas kitą, kol neapsikentęs žvejys nepaleido Bujanui akmeniu į šoną.
Išplaukėme dviem valtimis – keturi žvejai, ir mes keturiese. Juta liko pas geologus saugoti ar neatplauks kokia valtis iš Lovozero, kad galėtume grįžti namo. O tokių valčių pasitaiko retai, – taip kad mūsų grįžimas priklauso nuo žvejų laimikio. Jei sugaus daug žuvies, rytoj atplauks valtis jos paimti, o kartu gal paims ir mus.
Nuplaukę į kitą krantą, žvejai ėmėsi taisyti tinklus. O aš, paėmęs šautuvą, fotoaparatą ir meškerę, išėjau miškinga pakrante, galvodamas, kad žvejus rasiu bet kada, nes jie žadėjo tame pat krante traukti bradinį. Bet meškeriodamas pamačiau, kad abi valtys nuplaukia link kito kranto, o aš likau tik su Bujanu, nežinodamas ar žvejai dar sugrįš į šį krantą ar ne. Kad greičiau eitų laikas, ėmiau meškerioti. Per porą valandų sugavau tik du kiršlius, nors vanduo aplinkui virte virė nuo šokinėjančių ir peteliškes bei lašalus gaudančių kiršlių. Kantriai manęs laukęs Bujanas nudžiugo, kai aš netekęs vilties, pakrantės takeliu patraukiau į kitą ežero galą. Ten tikėjausi surasti žvejus arba į stovyklą grįžti kitu krantu. Nudžiugau pakrantėje radęs vos įžiūrimą takelį, bet greitai jis pasuko tolyn nuo ežero, nutariau eiti tiesiog mišku be tako. Porą valandų suprakaitavęs šokinėjau per samanotus akmenis, kupstus, broviausi per medžių išvartas tai kildamas aukštyn, tai leisdamasis žemyn. O miškas darėsi vis tamsesnis, klampesnis, vos bepraeinamas, vis dažniau kelią pastodavo upeliai. Darėsi nejauku, nes saulė jau slėpėsi už kalnų, kankino nuovargis ir nežinia, ar ežero galą įmanoma apeiti , gal teks grįžti apie 12 km atgal taip sunkiai nueitu keliu. Gerai, kad neatsilikdamas nė žingsnio, nukoręs ilgą liežuvį, su manimi bėgo Bujanas. Jis vis dažniau įsibridęs lakė vandenį arba malšino troškulį mėlynėmis. Staiga jis pašoko ir, pastatęs ausis, nušuoliavo pirmyn. Aš vos spėjau atlenkti šautuvo „gaidukus“, kai netoliese triukšmingai pakilo trys dideli paukščiai. Vienas jų krito nuo paskubomis paleisto šūvio, kitus nusivijo Bujanas. O kai grįžęs jis rado dar spurdantį kurtinį, stvėrė jį dantimis, ir aš vos atėmiau iš jo mūsų abiejų laimikį. Kiek pralinksmėjęs vėl broviausi per bruzgynus, kur tik meškoms gyventi. Pagaliau miškas ėmė retėti, sausėti ir pro medžius išvydau milžinišką uolą su Kuivos figūra. Dar po valandos tolumoje prie kranto pamačiau žvejų valtis ir pasileidau per tankmes beveik tekinas, nes jie galėjo bet kuriuo momentu išplaukti, – tuomet man prisidėtų dar 6 km varginančio kelio. Vis tik suspėjau. Merginos baigė paišyti savo etiudus, žvejai tvarkė tinklus, ant kranto ir valtyje stovėjo dėžės pilnos sykų ir kiršlių. O viršuje puikavosi dėmėta, apie 6 kg svorio gražuolė kumža. Laimikis buvo puikus – viso apie 700 kg žuvies.
1963.08.21., trečiadienis
Nedičkis, juodaplaukis, tvirtų pečių samis vardu Viktoras, atplaukęs su žmona ir vaikais, jau krovė į valtį žuvų dėžes. Geologai, pasiėmę ilgakočius plaktukus, patraukė į kalnus. Su jais iškeliavo ir Bujanas. Raja plovė indus. Aš persirašinėjau iš lapukų į kelionės dienoraštį naujųjų pažįstamų adresus, palikęs jiems savąjį, – gal kada dar teks susitikti, gal reikės nusiųsti nuotraukas arba pinigų, kad atsiųstų elnio kailį ar rankomis siūtas kailines šlepetes. Prirašiau jau keliolika adresų iš Maskvos, Talino, Karelijos, Mončegorsko, Lovozer ir kitų vietų.
Pagaliau mes išplaukėme. Sunkiai pakrauta valtis vos nesėmė vandens, motoras visą laiką kaisto, teko mažinti greitį. Nuplaukę 10 km, paėmėme tempti dar vieną valtį prikrautą šieno. Merginos sugulė ant šieno, aš įsitaisiau valties gale, rašiau dienoraštį, retkarčiais skardine išsemdamas prisisunkusį vandenį. Plaukėme kokias 4 – 5 val., kol pasiekėme vingiuotą Virmą, o netrukus – ir samių sostinę. Valčiai prisišvartavus, valtininkui įteikėme mažą butelį skaidriosios ir atsisveikinę nuėjome pas savo šeimininkus. Šeimininkė buvo dar negrįžusi, bet mes jautėmės kaip namuose: užkūrėm krosnį, nupešėme ir apsvilinome kurtinį, ir sudėję į žygio katiliuką, virėme sriubą. Šeimininkas mus aprūpino bulvėmis, kruopomis ir visokiais prieskoniais.
Kol sriuba skleisdama skaniausius kvapus kunkuliavo, aš apsilankiau pačiame miestelio gale esančioje kolūkio žvėrelių fermoje, kur auginamos audinės ir lapės. Grįžęs iš fermos jau radau ir šeimininkę, kuri atnešė bent dešimt porų rankomis siūtų, gražiai margintų elnio kailio šlepečių, kurios yra saamių nacionalinės aprangos dalis ir noriai perkamos turistų kaip suvenyras. Aš už 6 rub. pirkau vyriškas šlepetes. Po to gretimame kieme už 30 kap. nupirkau gražius, nors truputį aplaužytus šiaurės elnio ragus. Kitame kieme radau didelį gražų balto elnio kailį, už kurį prašė 5-6 rub. Bet aš, paskaičiavęs savo finansus, ir plikęs pinigų kelionei atgal , beturėjau 4 rub., tad teko paimti nedidelį švelnų elniuko kailį už 2,5 rub. Apsirūpinęs šiaurės suvenyrais, grįžau namo. Kartu su šeimininkais valgėme kurtinieną, srėbėme skanią riebią sriubą, o man šeimininkas dar iš kažkur ištraukė 100 gramų skaidriosios. Kas pasakys, kad šiauriečiai nevaišingi?!
1963.08.22., ketvirtadienis
Miegantiems šeimininkams palikę ant stalo laiškelį, užsimetėme kuprines ir tyliai išslinkome lauk. Autobusas jau laukė mūsų, o 11val. atvažiavome į Olienje. Traukinys turėjo išvažiuoti po 4 val., tad aš, Helvė ir Helmė patraukėme į miestą, neskubėdami apžiūrinėjome parduotuves, sočiai papusryčiavome. Žinoma, nuo lėkštės sriubos ir ryžių košės ilgai sotus nebūsi. Bet mėsiški patiekalai po 40-50 kap. mums buvo perbrangūs, – visos kapeikos buvo suskaičiuotos. O kad traukinyje netektų badauti, nupirkau kepaliuką duonos, margarino, puskilogramį virtų ryžių, du žuvies kotletus ir gabalinio cukraus. Apsidžiaugiau, kad bilietas į Rygą kainavo tik 13,40 rub., kai maniau teks mokėti apie 17 rub. Jei turėčiau dar kiek liekamų pinigų, būtinai užsukčiau į Kandalakšos rezervatą, arba bent paplaukiočiau Baltojoje jūroje.
Sėdę į traukinį, vagone – restorane suvalgėme paskutinius mūsų bendro maisto likučius , – skardinę „tušonkos“ su bulka ir kava. Po to grįžę į savo vagoną iki sutemų žaidėme įvairius žaidimus, dainavome. Saulei besileidžiant pravažiuodami pro stotį Polirnij Krug, atsisveikinome su Šiaure. Vakarienei pavalgęs duonos su margarinu ir limonadu, ant gulto patiesiau „odiejalą“ ir, užsiklojęs minkštučiu elniuko kailiu, užmigau. Paryčiui mane pažadino „raudonieji partizanai“ (blakės), spėję sukandžioti kaklą ir rankas.
Atsikėliau 7.30 val., kol prie tualeto dar nėra eilutės, nusiprausiau, ištepiau antikomarinu visko mačiusius, bet viską atlaikiusius savo batus, atsinešiau karšto vandens ir papusryčiavau. Po to ėmiausi statistikos. Pervertęs užrašų knygelę, suskaičiavau, kad visą žygį nukeliavome apie 5000 km, iš jų traukiniu – 2500 km, autostopu – 2000 km, autobusu – 150 km, pėsčiomis – 120 km, valtimi – 70 km. Be to, kelionės metu išleidau 66 rub., iš ių: transportui – 26 rub., maistui – 23 rub., pirkiniams – 15 rub., pramogoms – 2 rub.
Apie 12 val. turėjome išsiskirti su Helmi ir Helve, kurios nutarė užsukti į Petrozavodską, kad aplankytų Onegos ežero saloje esantį Kivačo landšaftinį draustinį, o po to “Raketa” plaukti į Leningradą. Gaila, kad mano piniginė neleido palaikyti joms kompaniją. Kivačo stotyje paskutinį sykį visi nusifotografavome ir, pažadėję rašyti laiškus bei mojuodami rankomis, palikome perone abi bendražyges.
1963.08.24., šeštadienis
Aie 9 val. atvykome į Leningrado Suomių stotį. Nuvažiavus į Varšuvos stotį, atsisveikinau su dviem likusiomis bendražygėmis. Kišenėje beturėjau tik 2,5 rub., todėl abejingai žvelgiau į parduotuvių vitrinas. Vis tik vienas pirkinys ir mane sugundė, – už 89 kap. nusipirkau knygą „Teriologija“ (rusų k.). Po to dar kartą aplankiau zoologijos muziejų. O vakare sėdau į greitąjį Rygos traukinį ir nubildėjau link namų. Kadangi sėdimuose vagonuose miegoti buvo nepatogu, tyliai įsmukau į gulimąjį vagoną ir, užsliuogęs ant trečiosios palubėje esančios lentynos, užmigau.

Dėkojame autoriui už galimybę publikuoti įdomų pasakojimą apie kelionę į Šiaurę 1963-ais, publikacijoms naudotos autoriaus archyvo nuotraukos.

Parašykite komentarą

Scroll to Top

SUSISIEKITE