Paskatinkim vaizduotę nesnausti, ir bandykim įsivaizduoti laikus, kai nebūta televizijos, kinas dar nebylus, radijo imtuvą turi retas, tad bene vienintele ideologijos sklaidos priemone yra laikraštis. Kaip gi paveikti/agituoti pilietį viešose erdvėse, kad jis „ideologiškai bei politiškai bręstų”? (Tiesa, pirma teko dažną mokyt skaityti, nes anuomet daugelio būta beraščiais.) Taip sovietinės Rusijos imperijos lopšyje gimė ir netrukus ėmė bujoti iki pat sovietijos griūties išgyvenęs propagandos įrankis – plakatas. Viena akimi jau dirstelėjome į lietuviškojo plakato godas sovietmečiu, tačiau tenka pripažinti, kad lietuvaičiai pernelyg nesistengė – plagijavo labiau patyrusius propagandistus ar bandė ideologinio turinio plakatams įpūsti meniškumo minimumą. Imperijos sostinėje sutūpę uolūs kompartijos talkininkai – menininkai-propagandistai – nesuko sau galvos dėl tokio menkniekio – meniškumo, ir darbavosi iš paties, kurpdami beskonybes bei banalybes.
Paradoksalu, tačiau turėjęs būti vienu tuometės propagandos įrankių, šiandieną sovietinis plakatas puikiai demaskuoja melagingos ir veidmainės ideologijos ydas. Kita vertus, sovietijos plakatai leidžia geriau suprasti putininės Rusijos šiandieną, nes paralelės tarp sovietinių paistalų ir dabartinės „deržavos” propagandos yra daugiau nei akivaizdžios. Nusiteikime būti pastabūs bei sveikai sarkastiški, ir leiskimės dar vienon kelionėn į praeitį, ketindami geriau perprasti ne tik žlugusios sovietinės, bet ir putininės Rusijos imperijos paistalų apraiškas. (Iliustracijoje apybraižos pradžioje: 1952-ų plakatas vaizduoja amerikietį kariškį, bandantį suvilioti rauktasnukius sovietinius kareivas dviem gyvatėmis – kurtizane ir arielka.)
1929-ų plakatas garsus savuoju šūkiu „Dognatj ir peregnatj” („Pavyti ir pralenkti”, rus.), kurį vėliau pasistvers ūmusis sovietijos vadukas Chruščiovas. Plakatas vaizduoja spartesnį, nei Vakarų šalių, pramonės augimą sovietinėje Rusijos imperijoje, pamiršdamas paminėti, kad visas didžiąsias gamyklas sovietijai suprojektavo ir jų statyboms vadovavo amerikiečiai, o pramonė augo sąlyginai greičiau, nes carinėje Rusijoje ji buvo menka.
1935-ų plakatas postringauja apie „vieningą revoliucinio proletariato frontą prieš tarptautinį fašizmą”, tačiau tas „frontas” – ne paleckinis, o tarpukario sovietijos – niekaip nesutrukdė sovietų imperijai pasirašyti Ribentropo-Molotovo paktą, tapusį Antrojo pasaulinio karo šaukliu.
Pokario metų plakatas iškalbingai primena stalininio įšalo baisumus: lozungas „Ačiū draugui/tovariščiui Stalinui už laimingą vaikystę” nemini Gulag’e kalinamų milijonų, masinių tremčių, NKVD išgamų siautėjimo, politinių represijų, šiurpios ideologinės priespaudos, cenzūros viešpatavimo.
1947-ų plakate matome prie vaiko lovytės pakabintą garsiąją Stalino su mergaite ant rankų nuotrauką, tiesa, tąkart Stalinas burbtelėjo vienam savųjų sėbrų: „Pašalink nuo manęs tą utėlėtąją”.
Rusiškosios tradicijos nesikeičia: užpuolęs Ukrainą, „deržavos” cariukas kaltino Vakarus kaimynės „militarizacija ir nacifikacija”, lygiai taip pat 1950-ų plakate matome žaibą, „smogiantį karo kurstytojams”, nešantiems Volstryto vėliavą. Imperija persimainė, o melo kojos liko tokios pat trumpos.
Dar vienas 1950-ų plakatas brėžia ryškią paralelę tarp sovietinės ir putininės Rusijų: užrašas skelbia V.Majakovskio – bolševikinį perversmą Rusijoje liaupsinusio poeto – žodžius „Mes reikalaujam taikos, bet jei paliesite…”, vaizduoja V.Čerčilio vedamus politikus su „Karo prieš SSRS” deglu, tikrumoje pati sovietų imperija paskubomis kūrė masinio naikinimo ginklus, ruošdamasi branduoliniu karu sunaikinti pasaulį ir pati save. Beje, galiausiai perpratęs bolševikinio režimo veidmainiškumą ir perversmo katastrofiškas pasekmes, V.Majakovskis pasitraukė iš gyvenimo.
Dar vienas itin išraiškingas stalininio įšalo laikų plakatas, raginantis būti budriu: įtarumo, skundimo, baimės, susikaustymo, menamų priešų paieškos, NKVD smogikų siautėjimo atmosfera buvo bene pagrindinis paranojiško diktatoriaus epochos bruožas. Antakius suraukęs personažas rankoje laiko sovietinės kompartijos oficiozą „Pravdą” su straipsniu apie „demaskuotus šnipus ir žudikus”: 1953-ų pradžioje buvo suimta žymių medikų, daugiausia žydų tautybės, grupė, melagingai kaltinta nebūtais nusikaltimais. Stalinui nugaišus, medikai buvo reabilituoti.
1960-ų plakatas giria sovietų imperijos ir komunistinės Korėjos draugystę, kurią diktatoriai puoselėja iki šiol, dosniai dalindamiesi mirtinais ginklais.
1963-ų plakatas „Psichologinio karo orkestras” nugalėjo laiką, ir it veidrodyje rodo šiandienės Rusijos propagandinius paistalus. Kas gi anuomet grėsė sovietinei Rusijos imperijai? Terlionės autorių nuomone, tai komiksai, atvykėliai-turistai, kinematografininkai, dailininkai-abstrakcionistai, televizijos transliuotojai, džiazo muzika, radijo stotys, šiuolaikinė muzika. Na, ar neprimena šiandienių Rusijos propagandistų vapesių apie vakarietiškos pasaulėžiūros žalą? Laikas bėga, pasaulis keičiasi, o režimų pakalikai postringauja tą patį, baugindami laisvamaniškomis vertybėmis.
Sovietijoje vienintelė nepolitizuota šventė buvo Naujieji metai, bes ir jų plakatą dailininkas „padailino” įkyrėjusiais propagandiniais simboliais.
1975-ais kurptame plakate kovo 8-os progai, dailininkas įlipdė sovietijos herbą, o moteris pavadino ne mielomis ar brangiomis, bet „sovietinėmis”.
8-o deš. plakatas vaizduoja girtuoklį sučiupusius milicininką ir draugovininką, pamiršdamas paminėti, kad pajamos iš parduodamo alkoholio sudarė itin ženklią sovietinio biudžeto dalį, tad Gorbačiovui ėmus kovoti su girtuokliavimu, vargana sovietinė ekonomika ėmė braškėti per visas siūles.
1984-ų plakatas su aliuzija į JAV vėliavą reikalauja „Nutraukti kosmoso militarizavimą”, nors būtent SSRS skyrė milžiniškas lėšas kosminei karybai.
1985-ų plakato kūrėjas pompastiškai skelbia „Penkiolika respublikų – tėvynė viena: sovietinė mūsų šalis”, neapdairiai išduodamas veidmainės ir melagingos ideologijos ydas: viršum visko pavaizduotas maskolijos Kremlius, o sovietinių šulų aneksuotoms šalims primestos vėliavos sukurptos ant vieno nykaus kurpalio. Jau šiek tiek esame sovietmečio vėliavų temą minėję, tad tik trumpai priminsiu, kad pagrindinis reikalavimas buvo „ne mažiau, nei 2/3 vėliavos ploto – raudonos spalvos!”.
Kelionę į kreivų veidrodžių karalystę sovietiniuose plakatuose užbaigsim anuometėje plakatų parduotuvėje, keliauti mums talkino AIDŲ archyvas.


