Pitėjas Masilietis (sen. gr. Πυθέας; gyveno IV a. pr. m. e.) – senovės graikų geografas, keliautojas, astronomas bei matematikas, kilęs iš Graikijos kolonijos Masilėjos (dabartinio Marselio). Maždaug 325 m. pr. m. e. atliko tiriamąją ekspediciją į šiaurės vakarų Europą ir visą tai aprašė, deja, neišlikusiame pranešime Apie Okeaną (Περὶ τοῦ Ὠκεανοῦ).
Iš karto galima pasakyti, kad Pitėjo vadinamoji Šiaurės Okeano įlanka gali būti Baltijos jūra, ir tuo nereikėtų labai stebėtis. Žodžiu Aestuarium „delta, upės žiotys; salpa, įlanka” romėnai vadino deltą, upės žiotis ir marias, vandenyno ar jūros įlanką, dažniausiai atskirtą neriją. Nors bendraamžiai jo pranešime matė pramanytų dalykų, bet išsamūs tyrinėjimai naujaisiais laikais daugeliu atvejų Pitėjo informaciją patvirtino. Informacija apie Pitėjo iš Masilijos kelionę mus pasiekė per Plinijaus Vyresniojo (23 m.- 79 m.) Naturalis Historia, per geografo Ksenofonto Lampsakiečio žinias, taip pat Timajus iš Tauromenijos (350 – 260 m. pr. m. e.) patvirtino Pitėjo žinias apie Europos šiaurę, nors iš jo didžiojo veikalo taip pat teišlikę fragmentai.
Pitėjas keliavo tyrinėdamas išilgai Šiaurės jūros krantų ir paminėjo mus dominančią Abalus ar Balcia salą ir Metuonis įlanką , kur iš jūros išplaunamas gintaras (taip pat atrado Britanijos salas, dėl ko yra labai aukštinamas anglosaksų, dar mini Tulės salas, šiuolaikiniai tyrėjai ją laiko Islandija, bet pati Islandija buvo apgyvendinta tik IX a.), pažymėtina, kad Pitėjas jau žinojo gotų vardą, tariant, kad Gutoni žymėjo gotus, – kurie jau IV a. pr. m. e. buvo įsukūrę Baltijos jūros pakrantėse ir prekiavo gintaru.
Pitėjo laikais Marselyje klestėjo laivų statykla ir uostas turėjo didelį laivyną. Kai Pitėjui buvo apie 50 metų, jis paliko Mesilijos uostą su Pentekonter galera (graikų: πεντηκόντερος, pentēkónteros, „penkiasdešimties irklų”). Tai 35 m ilgio laivas, varomu 50 irkluotojų. Laivas buvo išklotas pamušalu ir apsaugotas sijomis, kad atsispirtų Šiaurės jūros ledui, gali būti, kad būtent šis laivas vykdė tolimuosius reisus. Pitėjas galėjo būti keleivis prekybos laive, nes iš tiesų, joks senovės šaltinis nelaiko jo navigatoriumi. Jo kelionės laivas turėjo prestižinį pavadinimą „Artemidės Strėlė“, graikų mitologijos medžioklės Deivės Artemidės (gr. Ἄρτεμις) garbei. Ši deivė buvo Dzeuso ir Letos dukra. Čia svarbu paminėti, kad Leto arba Lato (gr. Λητώ, „paslėptoji“) romėnų mitologijoje atitikmuo yra deivė Latona, kuri su Dzeusu susilaukė dvynių Artemidės ir Apolono. Leto gimė Hiperborėjoje ir ji buvo garsiausia senovės pasaulio motina. Homero himne Apolonui ji apibūdinama kaip auksaplaukė.
Antoninusas Liberalis (100 – 300 m.) užsimena, kad Leto nusileido iš Hiperborėjos, pasivertusi vilke, arba kad ji ieškojo „vilkų šalies“ Likijos, anksčiau vadintos Tremiliu, kurią pervadino, kad pagerbtų su ja susidraugavusius vilkus. Kitas vėlyvesnis šaltinis, Claudius Aelianus (175 – 235 m.) taip pat susieja Letone su vilkais ir hiperborėjais: „Vilkams nelengva pristatyti savo jaunimą, tik po dvylikos dienų ir dvylikos naktų, nes Delos gyventojai teigia, kad būtent tiek laiko Leto turėjo keliauti iš Hiperborejaus į Delosą”. Ir pats Apolonas turėjo intymius ryšius su vilkais, apie ką galime spręsti iš jo vardo epiteto Lyceus, reiškiančio panašų į vilką.
Herodotas taip pat pasakoja, kad kartą per metus kiekvienas Neuras kelioms dienoms tapdavo vilku, kol grįždavo į ankstesnę formą. Herodotas „pats netiki šiuo pasakojimu, bet sako, kad tie, kurie pasakoja, prisiekia, kad tai tiesa“. Šį pasakojimą vėliau paminėjo ir Pomponius Mela.
Neurai arba navarai buvo gentis, kurią Herodotas aprašė V a. pr. m. e. Šiuolaikiniai mokslininkai šią grupę tapatina su jotvingiais – vakarų baltų tauta, ir mano, kad jie gyveno prie Narvės upės. Narevas, Narvė arba Naura – upė Baltarusijos vakaruose ir Lenkijos šiaurės rytuose; dešinysis Vyslos intakas (tačiau dalyje šaltinių nurodoma kaip Vakarinio Bugo intakas).
Graikų mituose minimos gintaro ašaros, kurias Apolonas išliejo, kai mirė jo sūnus Asklepijus, kurios tapo Eridanos upės vandenimis, supusius Hiperborėją. Apolonas taip pat užkasė Hiperborėjoje strėlią, kurią panaudojo žudydamas kiklopus.
Seniausi mitai Hiperborėjus vaizduoja kaip Apolono mėgstamiausius žmones, kurie ji gerbė kaip aukščiausia iš dievų. Ten didžiulis gražių medžių miškas buvo vadinamas Apolono sodu. Pats Apolonas žiemos mėnesius praleisdavo tarp hiperborėjų. Kai kurie senovės graikų rašytojai hiperborėjus laikė mitiniais Apolono šventovių Delose ir Delfuose įkūrėjais. Pasak istorijos tėvu laikomo Herodoto, hiperborėjai patys ar per savo kaimynus siuntė iš tolimos šiaurės aukas (gintarą įrišta į kviečių šiaudus) į Delo salą Letonės dukros – Artemidės garbei.
Kalbant apie Pitėjo kelionę į Baltų žemes svarbu užsiminti ir apie graikų mitą apie Faetoną.
Faetonas (Phaéthōn, pažodžiui – degantis) saulės dievo Helijo (Phebus Apollo) sūnus kuris norėdamas, kad jo dieviška kilmė būtų patvirtinta, gavęs motinos patikinimą keliauja į saulės dievo rūmus rytuose. Ten jį atpažįsta tėvas iš kurio jis gavo pažadą, kad dievas padarys viską, kad įrodytų, jog jis yra jo tėvas. Taip Faetonas išsiprašo iš tėvo leidimą vieną dieną pasivažinėti saulės vežimu.
Nepaisant karštų Helio perspėjimų ir bandymų jį perkalbėti, numatant daugybę pavojų, su kuriais jis susidurs dangiškoje kelionėje, jaunuolis neatsisako savo ketinimų ir nuomonės nekeičia. Tada jam leidžiama perimti vežimo vadeles. Tačiau jaunas ir beatodairiškas jis pasirodė per silpnas ir nepatyręs suvaldyti ugningus Apolono žirgus, prarado kontrolę, dėl to Saulės vežimas kelis kartus nusileido per arti žemės, degindama ją, išdžiovindamas upes, sudegindamas miškus ir padegdamas dirvą, bei nudegindamas žmones. O nutolęs per toli nuo jos – užšaldydamas. Galų gale, po daugybės skundų, nuo žvaigždžių danguje iki pačios žemės, Dzeusas, sukrėstas sunaikinimų ir neturėdamas kitos išeities vienu iš savo žaibu nutrenkia Faetoną ir jį akimirksniu nužudo. Jo kūnas įkrenta į Eridano upę, o jo seserys Heliados apraudodamos brolį iš širdgėlos virto medžiais, tuopomis (pušimis) o jų ašaros virto į gintarą.
Anot Rodo Apolonijaus, kai Faetontas nesugebėjo sulaikyti vadžių ir Saulės vežimas pakeitė įprastą maršrutą, prieš priartėdamas prie žemės kirto dangų, padegdamas jį ir suformuodamas Paukščių Taką
Grįžtant prie Pitėjaus ekspedicijos reiktų aptarti jos tikslus, istorikai Pitėjo kelionę sieja su naujų žaliavų šaltinių paieškomis. IV a. pr. m. e. ypač sustiprėjo finikiečių Kartagina su kuria komerciškai konkuravo Marselis.
Pitėjas vykdė jūrų tyrinėjimus Šiaurės Atlante, išskirtiniai tuo metu, kai Heraklio stulpai (Gibraltaro sąsiauris) pažymėjo vakarinę civilizuoto pasaulio pabaigą. Kartaginiečiai iki šiol stengėsi užtikrinti savo viršenybę Gadiro uostu (šiuolaikinis Kadisas – uostamiestis Andalūzijoje (pietų Ispanija), netoli Gibraltaro. 1104 m. pr. m. e. miestą įkūrė finikiečiai iš Tyro kaip Gadir ar Agadir. Kadisas laikomas seniausiu iki dabar stovinčiu miestu Vakarų Europoje) ir rezervuoti Atlanto jūrų kelius; jie žinojo ir su pavydu žiūrėjo į Gibraltaro sąsiaurį, ką liudija Strabonas.
Šios ekspedicijos tikslas buvo iš esmės atverti kelią į alavą (kurio graikams labai reikėjo, nes bronza buvo būtina gaminant karių ginklus ir šarvus, statulas, kasdienius reikmenis ir kt.) ir gintarą, iškastinę dervą, kuri buvo prabangos prekė naudojama formuoti papuošalus, puošti interjerą ir aukoti dievams, nes gintaras ir jo gaminiai buvo degus.
Pagal Plinijaus Vyresniojo gamtos istoriją:
Pitėjas sakė, kad Gutonai, gyveno upių žiotyse (iš dalies uždaras sūraus vandens telkinys, į kurį įteka viena ar kelios upės ir turinčios laisvą susisiekimą su atvira jūra), vadinamos Metuonis, pakrantėse, jų teritorija tęsiasi šešis tūkstančius stadijų; kad iš šios teritorijos vieną dieną išplaukus yra Abalo sala, kurios pakrantėse pavasarį bangos išmeta gintarą, kuris yra konkretaus pavidalo jūros išskyros; taip pat, kad gyventojai šį gintarą naudoja kurui ir parduoda savo kaimynams teutonams.
METUONIS (su variantais) yra seniausias išlikęs Šiaurės rytų Europos vietovardis – tai ir sudaro jo neįkainojamą vertę.
Senojoje graikų kalboje d-kamieniais yra tapę kai kurie indoeuropietiškieji „i” kamieno daiktavardžiai, pvz., έλπὶ-ς „viltis” : vienaskaita έλπὶδ-ος. Jų pavyzdžiu į šitokią struktūrą galėjo būti perkeltas ir Metuoni-s : Metuonid-is. Tad labai gali būti, kad Metuonis d kamienas yra antrinis dalykas, priklausęs nuo kalbų kontaktų, todėl rekonstrukcijai reikėtų remtis forma Metuonis, kuri, kaip galima spėti, buvo „i” kamieno. Dėl kilmės ypatingo dėmesio vertas tas dalykas, kad su Metuonis formaliai visiškai sutampa latvių metuonis „malūno užtvanka” etimologiškai priklauso veiksmažodžio mest (metu) „mesti, sviesti” šakniai, ir tai pakankamai aiškiai matyti iš latvių metums „pylimas, sampila, (užtvankos) damba”: „mūsų dambi sauc par metumu, tapes ka tam ir aizmests priekša”, „mūsų užtvankos dambą vadina metumu, nes jai priekyje yra užmesta (tai yra užkasta)”. Darybos pagrindas turėjo būti koks nors archajinis „u” kamieno vardažodis.
Aistmarių ir Kuršių nerijos senovės baltams atrodė lyg žmogaus supiltomis užtvankomis, pylimais, sampilomis. Lietuvių mitologijoje yra daug pasakų apie milžinų supiltas kopas. Kita vertus, kiek tikslesnės informacijos apie Okeano įlankos, vadintos Metuonis, lokalizaciją galėtų duoti atitinkami vietų ir vandenų vardai, veiksmažodžių liet. mesti (meta, -ė) ir lat. mest (metu) „mesti, sviesti” vediniai. Jie yra paplitę pajūrio srityje, nors jų yra ir toliau nuo jūros. Be jo, Lietuvos teritorijoje Atmatų gali rasti kiek tik nori.
Prielaidą, kad Metuonis anuomet kažkaip buvo susijęs su rytiniu Baltijos jūros krantu, tiksliau, su Nemuno žiočių regionu, remtų dar pora faktų. Variantas Metonis formaliai sutampa su lat. Metani (valstiečio sodyba, Aizkrauklė). Metonomon, Mentonomon, Meconomon be ddidesnio vargo galima įtarti buvus dūrinį, kurio pirmasis sandas galėjo būti *Met- ar netgi *Met(u)on-, antruoju sandu galėjo eiti *Nomun- (balsis „u” galėjo būti pažymėtas raide „o”). Panašios formos iš tiesų paliudytos: Nemanas (taip vadinamas Nemunas apie Tauragę ir kitur Žemaitijoje), Nemanynas (pro Giliją įteka į Kuršių marias).
Nuo Tilžės Nemunas pradeda šakotis. Žemiau Tilžės, ties Kalvių kaimu, į kairę atsišakoja Gilija, o didesnė dešinioji vaga gauna Rusnės vardą. Ties Rusnės miesteliu Rusnė – svarbiausioji Nemuno žiočių šaka – dalijasi į Skirvytę ir Atmatą. Atmata, kurios ilgis yra 12 km, laikoma Nemuno tęsiniu ir nuo jos žiočių Kuršių mariose yra skaičiuojamas Nemuno ilgis. Senoji Nemuno vaga buvo Nemunynas, dabar tik formaliai laikomas Nemuno dalimi. Kaip matyti, atstumas nuo Atmatos ligi Nemunyno sudaro nemažą Kuršių marių kranto gabalą, kuris prieškristiniais amžiais galėjo būti suvoktas kaip įlanka ir vadintas METUONIS. Negana to, kamieno Atmat- vietovardžių buvimas Kuldigos, Ventspilio, Talsų ir kt. rajonuose leidžia šią įlanką gerokai pratęsti į Latvijos pusę, ko gero, ir dar toliau – link Estijos. Todėl ir galėjo atsirasti supratimas, kad būta didžiulės įlankos, turėjusios 6000 stadijų.
Apie ABALUS salą. S.Grunau pateikia informacija apie prūsams ir visiems baltams svarbią mitologizuota ir sakralizuotą vietovę: „Tik karalius ir didikai atvyksta į šventvietę ir džiaugiasi, kad gali pasikalbėti su Krive. Jei prašalaitis užeidavo į šventąjį mišką, tokį nusikaltimą turėjo atpirkti savo gyvybe, kaip atsitiko šventajam Adalbertui, ir net jis tokios lemties išvengdavo, vis tiek turėjo būti pralietas žmogaus kraujas, o aplankyta vieta vėl pašventinta”. Metraštininkas taip pat mini, kad bijodami išniekinimo, jie neleisdavo jokiam krikščioniui įžengti į jų giraites ar artintis prie šaltinių. Taip buvo ir Graikijoje, kur į apeigoms skirtas vietas negalėjo įžengti joks žmogus, išskyrus šventikus, kadangi jos buvo šventos. Graikiškai tokios šventos ir nelankytinos vietos vadintos τόποι ἀβέβηλοι. Jeigu graikas išsilaipintų Sembos pakrantėje, jis, be abejonės, vengtų įžengti į šventąją Romuvos žemę. Jam, kaip ir kiekvienam svetimšaliui, būtų paaiškinta, kad Romuva yra šventa ir nelankytina vieta. Todėl visa Sembos pakrantė ir paprastam prūsui ir svetimšaliui buvo τόπος ἀβέβηλος. Jis pats ir kiti, naudojęsi jo veikalu, galėjo šalį pavadinti šiuo pavadinimu: žodis ἀβέβηλος ilgainiui tapo nomen proprium; po to įvyko struktūrinė kaita (neteko vieno vienodai skambančio priebalsio), ἀβέβηλος sutrumpintas ἀβηλος – taip atsirado pavadinimas ABALUS, kurį mini Plinijus, perėmęs iš Pitėjo.
Apie tokias svetimšaliams draudžiamas lankyti šventas vietas užsimenama ir Graikų mitologijoje apie Argonautus. Jame sakoma, kad Friksas apsigyveno saulės dievo Helijo sūnaus Ajeto namuose. Friksas atidavė aukso vilną karaliui Ajetui, kuris ją pakabino ant ąžuolo, kuris augo šventoje Arėjo giraitėje. Arėjas (gr. Ἄρης – „vyras“, „patinas“, „kova“) graikų mitologijoje – karo dievas ir vienas iš dvylikos olimpiečių. Jis yra Dzeuso ir Heros sūnus. Pasak legendų – Afroditės vyras!!! Jo atitikmuo romėnų mitologijoje – Marsas. Vilną saugojo niekada nemiegantis drakonas, kurio dantis pasodinti į žemę galėjo tapti kariais. Drakonas buvo medžio, ant kurio buvo uždėta vilna, papėdėje. Jasonas ir argonautai sugebėjo pavogė aukso vilną tik padedami Ajeto dukters Medėjos. Vilna yra valdžios ir karalystės simbolis.
Pagal S. Karaliūnas, R. Kregždys
