Sakysite, tautodailininkų kuriamus stebuklus yra matęs kiekvienas, lankęsis Kaziuke ar etnografinius festivalius lydinčiose mugėse? Būsite arti tiesos, tačiau yra vienas niuansas, ir jis labai svarbus, o galbūt net esminis. Šiuolaikiniai tautodailininkai patirties bei išmonės semiasi senųjų meistrų darbuose, radusiuose vietą solidžiuose „Lietuvių liaudies menas” albumų serijos kataloguose, leistuose dar 6-ame dešimtmetyje. O padeda šiandienos meistrams aibė visokiausių įrengimų, tad frezuoti, išdeginti, graviruoti, gręžti ir atlikti daugybę kitų veiksmų jiems talkina staklės bei įrengimai. Lankydamiesi Kretingos muziejaus etnografinėje ekspozicijoje, jau turėjome progą paveizėti į senovinius dirbinius, nagingų meistrų padirbintus rankiniais įrankiais. Visgi šįkart leisimės gerokai įdomesnėn kelionėn į liaudies meistrų kurtų grožybių pasaulį, nes šią saugyklą (taip, taip: tai tikrų tikriausia saugykla, nors ir ne pinigų) žino anaiptol ne kiekvienas, nors apsilankęs ilgam išsineštų pačius geriausius įspūdžius.
Kelionėje į etnografijos pasaulį ir auksarankių meistrų išmonės erdves mus lydės patirtimi pasikausčiusios muziejininkės Elvyda ir Laima, tūkstančius grožybių saugančios Lietuvos nacionalinio muziejaus Etnografinėje saugykloje, įsikūrusioje vilniškiuose Istorijų namuose (T.Kosčiuškos g. 3). Tuose pačiuose, kur jau buvome svetingai sutikti mūsų protėvių aisčių, ir pavaišinti nuostabia kava Eskedar kavinėje. Muziejaus pastatas, menantis carinių kareivinių laikus, visiškai atnaujintas, tad į rūsyje esančią saugyklą leisimės naujutėliu erdviu liftu. Patekti saugyklon galime ketvirtą valandą antradieniais bei ketvirtadieniais, kitomis dienomis daugybės eksponatų ramybę saugo drėgmės surinkėjai bei kita įranga – senoviniai medžio dirbiniai jautrūs oro pokyčiams. Perpasakoti Elvydos ir Laimos pasakojimų nesiimsiu, nes jos papasakotų šimtąsyk gyviau ir įdomiau, nei aš (o ir neturiu akreditacijos). Verčiau pasidairykit į etnografines grožybes, nors įamžinau tik mažą dalį saugyklos turtų, ir pasiskaitykit nuotraukų anotacijas.
Eksponatų vien šioje salėje šimtai, tad joje ir suksimės, apžiūrinėdami verpstes ir prieverpstes, rankšluostines ir laikrodines (ar žinot, kas tai yra?).
Taip, aš pamiršau paminėti ant sienos (nuotraukos dešiniam kampe) besipuikuojantį lėkį, visgi labiausiai užburia verpsčių miškas.
Mums už nugaros rankšluostinių būrys, kiekviena jų – unikalus meno kūrinys, kadaise gimęs nagingo liaudies meistro rankose.
Verpstėms neketina nusileisti prieverpsčių armija, užėmusi dvi erdvios patalpos sienas. Apsilankę sužinosite, kuo skiriasi įvairių regionų prieverpstės.
Eksponatai čia skaičiuoja jau ne dešimtis, o neretai ir gerą šimtą metų, o šioji verpstė, tikėtina, yra seniausia: bandykit spėti, kurio ji amžiaus?
Apžvelgę pirmąją saugyklos patalpą – jų čia ne viena, ir ne dvi – pradėsim iš arčiau grožėtis rankšluotinėmis, klausydamiesi muziejininkių pasakojimo.
Rankšluostinės mūsų bočių namuose atlikto ne tiek praktinę, o labiau dekoratyvinę funkciją, būdamos bene dailiausiu puošybos elementu.
Rankšluostinė buvo puiki dovana jaunavedžiams ar solidų jubiliejų švenčiančiam asmeniui.
Antai, pasisamdo žmogus meistrą baldus pagaminti, o šis dar ir rankšluostinę dovanų padirbina.
Na, o jei moki pats rankšluostinę pasidirbinti, vadinas, esi nepėsčias vyras, o tikras šeimininkas.
Sunku patikėti, kad šie liaudies meno stebuklai pagaminti paprastokais rankiniais įrankiais.
Šiandieną rankšluostinės grįžta į mūsų būtį, tapdamos puikiu sodybų dekoro elementu.
Visgi, šiandienos tautodailininkų gaminiai retai gali pasigirti „pagaminta rankomis” dvasia, nes liūto dalį darbo nuveikia įrengimai.
Užmesim akį dar į porą grožybių, ir trauksim prie kitos sienos, kur puikuojasi kitos stilistikos kūriniai, kadaise buvę tik rankšluostine, o tapę eksponatu.
Visai kitas įspūdis lieka, dairantis į šiuos stebuklus, kai sužinai daugybę niuansų iš profesionalių žinovių – Elvydos ir Laimos – lūpų.
Kitame salės gale atrasime laikrodines, priremtas kampan rankšluostinių ir prieverpsčių.
Kadaise laikrodis buvo vienas brangesnių daiktų namuose, tad jam pagamindavo štai tokius dailius namelius – laikrodines.
Dar geras būrelis medinių stebuklų, kadaise glaudusių rankšluosčius, o šiandieną – nuostabią liaudies meno dvasią.
Prieš kyštelėdami nosį į kitose patalpose rymančius etnografijos gražuolius, dar pasidairom į dar vieną rankšluostinių būrelį.
Eksponatų čia devynios galybės, visi jie kruopščiai prižiūrėti, nuolat peržvelgiami atidžių restauratoriaus akių.
Jei manėte, kad mūsų bočių skrynios, pintinės, statinės ir spintos tuščios – jūs smarkiai pasimilijote.
Kiekviena indauja ar spinta čia knibžda globotiniais, nors dažnas baldas jau senutėlis.
Saugykla turi visą šiuolaikišką įrangą senoviniams raritetams saugoti, tad šios spintos stalčiuose apsigyvenę liaudies talentų įrankiai.
Nesibaiminkit, šis kirvis jokio ryšio su Vilniaus budeliu neturi (vis dar pamenate mūsiškį apsilankymą pas tą niūrų tipą?), o yra tik dar vienas įrankis.
Ir šie dailūs baldai padirbinti vien mechaninių įrankių pagalba. Nelengva saugykloje palaikyti tokią švarą, kai tenka prižiūrėti gausybę eksponatų.
Mūsų pirmasis apsilankymas Lietuvos nacionalinio muziejaus Etnografinėje saugykloje Istorijų namuose eina į pabaigą, tad darsyk pasidairykim.
Apsilankyti LNM Etnografinėje saugykloje mums padėjo mielos muziejininkės (ir talentingos gidės!) Elvyda bei Laima, talkinant jų kolegei Audronei.
Etnografinėje saugykloje galite pabuvoti antradieniais ir ketvirtadieniais nuo 16-os valandos, saugykla įsikūrusi Istorijų namuose (T.Kosciuškos g. 3).
Pabuvoti saugykloje mums padėjo AIDŲ fotoarchyvas. Publikacijos rengimą finansiškai nerėmė joks fizinis ar juridinis asmuo.
