Ne vien traukinys nelaukia, bet ir „Carmina Burana”, tad įžengę į salę skambant pirmiems „O Fortuna” akordams, savąsias vietas radome užimtas, ir teko valandžiukę pastovėti, gėrintis genialiu Karlo Orfo kūriniu ir Kauno valstybinio choro meistriškumu. Jaukioje ir nedidelėje filharmonijos salėje kūrinys skambėjo itin galingai dėka Petro Bingelio talento, išradingo pastatymo bei choristų įgūdžių – kai kurie lotyniškai skambantį kūrinį atliko iš atminties! (Beje, įžvalgūs organizatoriai ir programėlę išleido, kad klausytojams būtų lengviau sekti vyksmą, nes populiariausio klasikos kūrinio siužeto linija originaliai sudėtinga.) Kaipmat užsimiršo pora valandų kelio per grūstis ir šlapia nuo prakaito nugara važiuojant ne per liūtį, o per tikrą audrą ties Kaišiadorimis. Po koncerto nugriaudėjus ne plojimams, o kurtinančioms ovacijoms, turėjau progą nulenkti galvą prieš fojė sustojusius solistus bei maestro Bingelį, apdalintus gausybe gėlių. Mintimis dėkodami vyresnėliui už atiduotus koncerto bilietus, nutarėme eilinį sykį truktelėti kavos Laisvėje – juk iki jos vos keli žingsniai. Ramų ir vėsoką vakarą alėjoje mūsų laukė ne itin malonus netikėtumas – visiškas štilis…
Nuo jaunystės metų, kai porą savaičių gyvenome su seneliu Lampėdžiuose ir visą laiką leisdavome Kauno centre, Laisvė įsiminė man gyvybingumu: minia praeivių varstė daugybės parduotuvių-parduotuvėlių duris, šurmuliavo gyvenimas daugybėje kavinių, jaukiu pavėsiu viliojo skveras prie teatro, nenumaldomai viliojo plokštelinės lobynas, solidžia ekspozicija magino Zoologijos muziejus, žavėjo menišku interjeru senoji vaistinė, virė gyvenimas centriniame pašte, laimingi turistai – ir ne vien jie – dairėsi suvenyrų krautuvės slėpiniuose, minia pirkėjų šturmavo „Merkurijaus” klodus, būriavosi kino gerbėjai, gardžiai vaišino aibė užeigų, džiugino vaikų širdis „Pasakos” grožybės, o pilvukus – konditeriniai gardumynai, gaivumu alsavo fontano vėsa. Laisvėje anuomet galėjai praleisti visą dieną, ir laikas neprailgtų – tiek čia būta įvairių įdomybių, atrakcijų, užsiėmimų. Praėjus keletui dešimtmečių, mus pasitiko kitokia Laisvė – apsnūdusi, ištuštėjusi, praradusi šarmą ir savitumą. Tiesiog pėsčiųjų alėja, tačiau be miesto širdžiai būdingo žavesio, kaunietiškos dvasios, gyvybingumo. Brangių skudurų kromeliai pakeitė klegesiu gyvybingas jaukias parduotuvėles, brutaliai nušluotas nuo žemės paviršiaus „Merkurijus”, o išgyvenusi vos viena-kita užeiga menkai teprimena žavingą ir nepakartojamą Laisvės gyvastį – tvirtą Kauno kozirį.
Visgi, yra kita laisvė – laisvė nuo bukų, godžių, neišmanėliškų, suktų rankų subjaurotos Laisvės: tai gyva mūsų atmintis, gaivinanti vaizdus, kai lietuvaičiai skersai ir išilgai tvojo ant sovietinio nepritekliaus, melagingos propagandos, režimo pirštų suvaržymų, ir kūrė savąją laisvę – vien Laisvės pavadinimas ko vertas! Tiesa, šiandieną įprasta suplakti anuometę politinę konjunktūrą ir mūsų tėvų bei senelių nuveiktus nuostabius darbus stygiaus sąlygomis: politikai bei sovietmečio „žinovai” uoliai pataikauja negebantiems į praeitį visapusiškai pažvelgti naivuoliams-daltonikams. Šieps dantis, amsės šie netikšos ir šįkart, skaitydami manuosius prisiminimus bei jūsų komentarus, bet ar verta kreipti dėmesį į tų glušpetrių tauzijimus? Berods, jau gana tų šnekų, pamąstymų ir pagodojimų, nes jau laikas leistis dar vienon kelionėn į Lietuvos praeitį – šįsyk dairysimės gyvoje Laisvės alėjoje!
Išradingomis vitrinomis pirkėjus Laisvėje kvietė daugybė parduotuvių ir paslaugų teikėjų, o pėsčiųjų alėja Laisvė tapo 8-o dešimtmečio pabaigoje.
Nepriekaištingai prižiūrimas tarpukario architektūros perliukas tebeglaudė Centrinį paštą.
Ilgokai vardintume įstaigas, įmones, parduotuves, paslaugų arteles, tad priminsiu tik vieną kitą: viešbučiai „Lietuva” (35-ame) ir „Nemunas” (82-ame ir 88-ame), aviabilietų kasa (101-ame), kinai „Romuva” (54-ame, tebegyvas!), „Laisvė” (46-ame), „Kanklės” (36-ame), kavinės „Pasaka” (27-ame), „Tulpė” (47-ame), „Astra” (76-ame), ir „Laumė”, „Daina” (118-ame), „Pieno baras” (93-ame), baras „Orbita” (82-ame), „Kauno svetainė” (85-ame), „Aukštaičių valgiai” (93-ame), „Ramunė” (97-ame), „Lietuviški patiekalai” (21-ame, tebegyvi – bus proga skaniai ir nebrangiai pasivaišinti, lankantis Laisvėje).
1979-ais Laisvė pradės virsti pėstiesiems skirta lėja, o 1978-ų kadre matome daugybe iškabų viliojančią gatvę, priglobusią būrį parduotuvėlių: maisto (40-ame, 103-ame), konditerijos (65-ame), suvenyrų (90-ame), dailės gaminių (31-ame), moteriškų rūbų (99-ame), parfumerijos (97-ame), moteriškos avalynės (36-ame), vyriško trikotažo (51-ame), vaikiškos avalynės (72-ame), žaislų (93-ame), avalynės (101-ame), galanterijos (78-ame), foto prekių (70-ame), plokštelių(!!!) (50-ame) ir daugelio meistrautojų mėgto „Jaunojo techniko” (77-ame).
Praeiviai dairosi į mus iš 1979-ų, kai Laisvė sparčiai keičiasi į pėsčiųjų alėją.
Iš daugybės Laisvėje veikusių maitinimo užeigų teberandu gyvus tik „Lietuviškus patiekalus” bei spurginę (84-ame), kitas nusinešė permainų vėtros.
Dailiais lietuviškais dirbiniais didžiavosi ir pirkėjus viliojo „Dailė”.
Kaitrią dieną buvo smagu prisėsti prie staliuko vasarinėje „Astros” terasoje, nuo saulutės dengiamoje plačiomis markizėmis.
Stebėti praeivių minią galėjai ir „Laumės” prieblogstyje.
Atimdavo žadą „Pasakos” interjeras, išties priminęs puošnią ir paslaptingą pasaką, meniškumu ir prabanga nei kiek nenusileisdavęs vakarietiškiems.
Nenutildavo pirkėjų klegesys Algimanto Sprindžio kūrinyje, kuriam lemta buvo pakartoti liūdną „Kauko” ir kitų žymaus architekto darbų likimą.
Išgyvenę „Lietuviški patiekalai” iki šiol džiugina ir skrandį, vaišindami gardžiai ir nebrangiai.
Kiekvienam fotografijos mėgėjui buvo žinomos „Foto prekės” 70-ame.
„Orbitos” šlovė tęsėsi gerus du dešimtmečius ir išblėso tik atsiradus „Žaliam kalnui”, o „Versalio” tradicijas tęsusio „Vakaro” nepasigailėjo žabalai.
Pamenate besisukantį reklaminį rutulį Laisvėje? Jis kviesdavo pasivaišinti ir pasišokti „Vakare”.
Spaudos kioskas rymojo alėjos pabaigoje, išdidžiai pūpsodamas medžių paunksmėje.
Įsiterpęs tarp „Merkurijaus” ir „Pieno baro”, fontanas traukė prisėsti ir atsigaivinti malonia vandens purslų vėsa.
Laisvėje vyko linksmos mugės (ir tebevyksta) bei smagiai šoko ansambliai.
Duodavo garo liaudies muzikos entuziastai, stebimi gausios miestiečių minios.
Ir mažas, ir didelis mėgo jaukųjį „Pieno barą” fontano pašonėje.
Įvairiais laikmečiais Laisvė galėjo didžiuotis paslaugų įvairove ir gausa, o smalsių žiūrovų laukė keli kino teatrai.
Ne vien duona žmogus gyvas, tad Laisvė kvietė žingeidžius skaitytojus į keletą knygynų – antai, pirkėjų laukia „Pažanga”.
Daili iškaba nepalikdavo vietos abejonėms – čia įsikūrusi lietuviškų suvenyrų parduotuvė, lankoma ne tik Kauno svečių.
Suvenyrų parduotuvės iškabą kūrusiam menininkui telieka tarti „Bravo!”.
Bet kuriuo metų laiku, bet kuriuo oru gyvenimas Laisvėje virte virė.
Kiekvienas melomanas žinojo šalia Laisvės ir Maironio gatvių sankryžos įsikūrusios parduotuvės svarbą.
Tebūnie šis mūsų pasivaikščiojimas suvenyru jūsų atminčiai apie gyvą, šurmulingą, įdomią ir šarmingą Laisvės alėją.
Apsilankyti kauniškės Laisvės alėjos praeityje mums padėjo AIDŲ fotoarchyvas.
