Niekaip nesutaria mūsų politikai, kaip gi sukaupti tuos keturis procentus gynybos reikmėms. Pamenu, kad paskutiniosios – bet ne paskutinės – krizės metu buvo gelbstimasi vargingiausių sąskaita – mažinant ir taip menkas lietuviškas pensijas. Lietuvaičių atmintis, deja, trumpoka: jau netrukus vyksiančiuose seimo rinkimuose jie vėl balsuos už sunkmečio laikais juos begėdiškai skurdinusius politikus. Berods, ir dabar (tradicijos!..) gynybos kaštai bus didinami įmantriausiais būdais, apmokestinant net ir draudimo sutartis (turbūt, pasaulinis naujo mokesčio fenomenas bus sukurtas Lietuvoje?), tik jau šiukštu neliečiant turtingiausiųjų kišenės. Per trečdalį amžiaus nesugebėję sukurti socialiai vieningos, solidarios visuomenės, vargu ar ateityje pajėgsime tą padaryti, neįteisinę realių solidarumo/progresinių mokesčių, be kurių visos garbių kandidatų prezidentauti šnekos apie gerovės valstybę tėra tuščias burnos aušinimas. Antai, ir putininės imperijos kariniai kaštai (tik oficialia statistika vadovaujantis) jau viršija aštuonis procentus, nors realios išlaidos turbūt dvigubai ar trigubai didesnės, tad „deržavos” ekonomikos gaivinimas vyksta tik karinės pramonės dėka. Visgi, kas tie mūsiškiai keturi procentai, lyginant su penktadaliu biudžeto, sovietų imperijoje skirto milžiniškam kariniam kompleksui, žargonu vadintam „oboronka”.
Šįkart mūsų kelias vėl vingiuos praeitin – į laikmetį, kai potencialiai turtingiausią pasaulio valstybę-imperiją nenuilstamai alino aibė ydų, kurioms drąsiai galime priskirti milžiniškus „oboronkos” kaštus: reikėjo maitinti pusėje Europos dislokuotą kariuomenę, kišti milijardus karui Afganistane, kurti vis naujas ir galingesnes ginkluotės rūšis, kuriomis šiandieną grūmoja pasauliui nupušęs „deržavos” diktatorius. Nors sovietinė, o vėliau Rusijos armija prieš tris dešimtmečius išsinešdino iš Lietuvos naikindama arba parceliuodama viską turėtą, darbštūs žemaičiai sugebėjo atkurti lopinėlį sovietinės „oboronkos” aplinkos. Suksime ienas į Žemaitijos nacionalinį parką, Plungės link, dairydamiesi kelio į Plokščių kaimą – jame įsikūręs bene Šaltojo karo muziejus (https://zemaitijosnp.lt/veikla/lankytini-objektai/saltojo-karo-ekspozicija/) – vienintelė Europoje ekspozicija, įrengta viename pirmųjų Sovietų Sąjungos buvusiame požeminiame balistinių raketų šachtiniame paleidimo komplekse. Muziejaus istorinė ekspozicija pasakoja apie penkis dešimtmečius trukusį Šaltąjį karą, kuomet čia buvo dislokuotos keturios vidutinio nuotolio balistinės raketos SS-4, apginkluotos dviejų megatonų galios termobranduolinėmis galvutėmis.
Netoli Platelių ežero, Plokštinės miškuose 1960 m. buvo pradėta statyti termobranduolinių raketų paleidimo požeminė bazė „Dvina“. 1962 m. gruodžio mėnesio pabaigoje bazėje buvo paskelbtas pirmas kovinis budėjimas. Keturiose 30-ties m. gylio šachtose dislokuotos 4-turios R-12U tipo vidutinio nuotolio balistinės raketos, apginkluotos termobranduolinėmis galvutėmis. Jos buvo skirtos Vakarų Europos šalims sunaikinti. Visiško slaptumo objektui buvo reikalingas didelis kiekis karinės technikos ir aptarnaujančio, bei vadovaujančio personalo. Tam tikslui už 500 m. nuo raketų paleidimo aikštelės buvo įrengtas miestelis su 20-čia pastatų. Visas objektas užėmė apie 12 ha žemės plotą, aptvertą net 6-mis apsauginėmis tvoromis.
Šaltojo karo ekspozicija Plokštinės miške, buvusioje sovietinės armijos požeminėje termobranduolinių raketų paleidimo bazėje, pastatytoje 1962 m. Amerikiečiams pradėjus statyti požemines karines bazes, Sovietų Sąjungai reikėjo išlaikyti karinį prioritetą. Plokščių kaime 1960 m. rugsėjo mėn. pradėta statyti pirmoji Sovietų Sąjungoje požeminė raketinė bazė. Platelių ežero pakrantėje esantis Plokštinės miškas, labai tiko karinės bazės statybai: pakankamai didelis aukštis virš jūros lygio (beveik 170 m.), lengvi gruntai (smėlis), mažai gyventojų. Vieta labai tiko bazei, dar ir dėl to, kad iš čia buvo galima kontroliuoti visą Europą, t.y. raketą nutaikyti į bet kurią Europos valstybę.
Raketų paleidimo kompleksą sudarė po žeme įrengtas technologinis blokas ir aplink jį iškastos 4 požeminės raketų paleidimo šachtos. Bazę statė 10 000 kareivių statybininkų, kurie 27 metrų gylio raketų paleidimo šachtas kasė kaip šulinius, kastuvais. O centrinį bloką įrengė centre išrausę duobę, ją išbetonavę ir sustatę įrenginius: elektros ir radijo stotys, vadovavimo pultas, technologinis blokas, poilsio kambarys budintiesiems ir t.t. Po to buvo užklotas stogas, kurį užpylė skystu stiklu, kad į patalpas nepatektų vanduo. Viską paslėpė po žemių sluoksniu. Iškastas iš šachtų gruntas buvo pilamas ant naujai į Plokštinę tiesiamo kelio (kol jį nutiesė, į bazę buvo važiuojama pro Jogaudų kaimą). Įprastomis sąlygomis šachtose buvo galima išgyventi 15 dienų. 1962 metų gruodžio 31-ą dieną statybos darbai buvo baigti. Vakare, 10 valandą, prieš pat Naujuosius metus, “raketininkai” priėmė pirmąjį karinį budėjimą.
Visa raketų paleidimo aikštelės teritorija buvo aptverta tvora. Ją sudarė 6 apsauginės linijos – spygliuotos vielos, signalizacijos, aukštos elektros įtampos ir kt. Į šachtas buvo nuleistos 4 R-12 termobranduolinės raketos. Amerikiečiai šias raketas vadino SS4. Raketos charakteristikos: aukštis su galvute – 23 metrai (19 m raketa-nešėja ir 4 m raketos galvutė); skersmuo – 1,65 m. ; 1 raketos galingumas – siekė nuo 1 iki– 2,3 megatonos. Raketos buvo vidutinio nuotolio, jos galėjo nuskristi iki 2000 km). Raketos užpildomos angliavandeniliniais degalų TM-185 ir oksidatoriaus AK-27 I (27% azoto tetraoksido, 73% azoto rūgšties junginys) mišiniu, o paleidimui naudotas kuras saminas.
Bazės veikimo periodu raketos buvo nukreiptos į šias vakarų šalis: Norvegiją, Didžiąją Britaniją, Ispaniją, Vakarų Vokietiją ir Turkiją. Kas 3-4 metus raketų nutaikymo kryptis buvo keičiama. Tos pačios raketos galėjo būti eksploatuojamos nuo 5 iki 15 metų. Plokštinės bazėje jos buvo pakeistos 1 kartą per 16 metų. 8 raketų galvutės (branduoliniai užtaisai) buvo saugomos karinės bazės sandėlyje. Raketos-nešėjos sandėliuotos Šateikiuose (kitas antžeminių raketų paleidimo kompleksas), nes Plokštinėje nebuvo vietos. Šateikiuose jų saugojimui buvo pastatytas sandėlis. Šateikių bazė turėjo ir dar 8, tik antžeminio tipo raketas. Šateikiuose raketos buvo dislokuotos anksčiau nei Plokštinėje – 1961 m. Plokštinės požeminė ir Šateikių antžeminė raketinės bazės sudarė 79-tą raketinį pulką. Pulko štabas buvo Šateikiuose.
Pirmasis raketinio pulko vadas buvo ukrainietis Kalisničenko. Jis nenorėjo dalyvauti Kubos operacijoje 1962 m., dėl to buvo atleistas iš tarnybos, o į jo vietą paskirtas Sidorovas. Vėliau pulko vadais buvo Saloha, Ramaniuk ir Jereskovskij. Vadai gyveno Plungėje kaip ir kiti karininkai, tik budėti važiuodavo į bazę. 1968 m. per Čekoslovakijos įvykius (Prahos pavasaris), buvo paskelbta karinė parengtis, mėnesį laiko visi vadai ir kareiviai gyveno bazės kariniame miestelyje. 79-to raketinio pulko kariškiai taip pat dalyvavo Kubos įvykiuose. Jie Kubos salos centre, miške, atvirame grunte, išlieję betoninį pagrindą, statė raketas. Ten, 1962 m. rugsėjo mėnesį, iš Šateikių buvo gabenamos raketos. Viskas buvo įslaptinta. Raketos buvo kraunamos naktį, o kareiviai dirbo apsivilkę civilių rūbus. Vėliau raketos išgabentos į Sevastopolį, pakrautos į prekinius laivus ir išplukdytos į Havaną. 79-to raketinio pulko kariškiai raketas statė centrinės Kubos miesteliuose iki 1963 m. sausio.
Požeminė raketų paleidimo aikštelės aptarnavimui Plokštinės miškuose buvo įrengtas visas kompleksas papildomos infrastruktūros. Šalia raketinės aikštelės buvo pastatyta valgykla, 2 medinės kareivinės. Jose savo 3 parų budėjimo pamainas leisdavo 9 karininkai ir 22 kareiviai. Pamainos keisdavosi antradieniais ir penktadieniais. Pamainos po žeme keisdavosi kas 6 valandas. Šalia raketų paleidimo aikštelės buvo pastatytas karinis miestelis. Jame gyveno apie 320 karininkų ir kareivių. Čia buvo štabas, kareivių korpusas ir karininkų viešbutis, 2 valgyklos – atskirai karininkams ir kareiviams, medicinos punktas, maisto sandėlis, automobilių parkas.
Taip netoliese buvo inžinerinės tarnybos – raketų sandėlis – jame buvo laikomos atsarginės dalys, izoliacija, įvairūs prietaisai. Nuo komplekso buvo iškasta 2,5 km ilgio vandentiekio tranšėja iki Platelių ežero. Pastatyta vandens perpumpavimo stotis. Prie ežero stovėjo du galingi siurbliai, kurie pumpuodavo vandenį į bazę ir į karinį miestelį. Per raketinės bazės egzistavimo laikotarpį nė viena raketa nebuvo paleista. Kareivos iš Plokštinės termobranduolinių raketų paleidimo komplekso pasitraukė 1978 m. birželio 18 d.
Dėkojame Žemaitijos nacionalinio parko direkcijai už suteiktą medžiagą, apsilankyti Šaltojo karo muziejuje mums padėjo AIDŲ fotoarchyvas.
