Čia nesutiksi mūsų aukštuomenę: neišvysi garbių valdžios vyrų bei moterų, neras akys verslo magnatų ir žinomų politikų, garsių nuomonės įkakotojų, šou verslo žvaigždučių ir kitų tuštukų, kuriais kasdien mirga-marga bulvarinės žiniasklaidos puslapiai. Tiesa, šalies pirmoji ponia renginyje lankydavosi, iki vadovavo Daukanto aikštės rūmų svitai, o iš paskos eidavo kameromis nešini televizijos darbuotojai. Baigėsi kadencija – baigėsi ir susidomėjimas liaudiškomis tradicijomis, meistrų gaminiais, miela lietuviška daina… Gal todėl apsilankyti šioje šventėje yra ypač smagu, nes visi jaučiasi savais tarp savų, džiaugdamiesi lietuviška tautodaile, lietuviška daina, lietuviškais žaidimais, lietuviškais valgiais. Čia nerasi savųjų bajoriškų šaknų uoliai beieškančių pasipūtėlių, kaip velnias kryžiaus vengiančių pripažinti savo valstietišką, ūkininkišką kilmę. Čia susirenka žmonės, nuo pat sovietinių laikų, kai lietuviška tautinė kultūra kasdien grūmėsi su rusifikacija sunkioje kovoje, puoselėję tautinę savimonę ir lietuviškumą. Dažnas jų ir šiandieną stengiasi ne tik džiaugtis lietuviška daina, bet ir mokyti vaikus bei anūkus taisyklingai kalbėti gimtąja kalba, kuomet daugelis jaunosios kartos trūks plyš stengiasi raiškiai kalbėti svetima kalba, lietuviškus žodžius vograudami bet kaip. Todėl smagu regėti į festivalį „Skamba, skamba kankliai” – vieną tautiškumo atkirčių rusifikacijai sovietmečiu – susirinkusius etnografinius ansamblius, suvažiavusius tautodailininkus, lakia išmone pasižyminčius lietuviškų žaidimų meistrus ir gausią žiūrovų minią, kuriai lietuviška daina šimtąsyk mielesnė už suanglėjusio nacionalinio transliuotojo peršamas užsienines dainuškas. Pasivaikščiokit ir jūs kartu festivalyje, pasigėrėkit žavia lietuviškumo dvasia.
Po eitynių iš vilniškės Rotušės aikštės, gausus ansambliečių būrys sugužėjo Bernardinų sode įrengton estradon.
Džiugino akį, bet liūdnino kišenę auksarankių tautodailininkų darbai.
Puikias užsiėmimus ir mažiems, ir dideliems festivalio svečiams surengė bočių žaidimus priminę „Etnopramogos”.
Festivalyje galėjai ne tik dailius dirbinius įsigyti, bet ir gardžiai užkąsti, gurkštelti putojančio gėrimo.
Pavakariui, iš Rotušės aikštės atkeliavo pakiliai nusiteikusių etnografinių ansamblių eisena, ėmė būriuotis gausūs žiūrovai.
Širdžiai miela matyti jaunąją kartą, pamilusią gimtinės dainas.
Lydimi smagios liaudiškos melodijos, link scenos žengė lietuvaičių etnografiniai kolektyvai, ir svečiai iš kelių šalių, plazdėjo Ukrainos vėliavos.
Kaipmat neliko nei vienos vietelės prisėsti žiūrovams, kurių rinkosi vis gausesnis būrys.
Būtų smagu klausytis tikras dainas iki pat vėlumos, bet laukia kiti siužetai, apybraižos, publikacijos, tad laikas eiti…
Apsilankyti 51-ajame etnografiniame (folkloro) festivalyje „Skamba, skamba kankliai” mums padėjo AIDŲ fotoarchyvas.
