Iki Pailgio dardėdavome į Turmantą arba į Daugpilį vežančiais traukiniais, tiesa, Latvijon važiuodavęs buvo patogesnis, o bildėdavęs į Turmantą galėjo pasiūlyti tik kietas medines vietas atsisėsti. Traukinys stodavo šiauriniame ežero pakrašty, „Pailgiu” pavadintoje stotelėje, tuomet atvykusieji patraukdavo skirtingais keliais. Vieni traukdavo į „Sigmos” bei „Kuro aparatūros” poilsio bazes vakariniame ežero krante, artimesniame geležinkeliui, kiti pėdindavo į Pailgį supančius Švenčionių rajono miškus, turtingus uogomis ir grybais. Senelė, su kuria įprastai važiuodavom į Pailgio šilus, buvo puiki uogautoja ir nei kiek ne prastesnė grybautoja, nes pagimdžiusi manąjį tėvą 1944-ųjų mūšių Vilniuje išvakarėse, alkanų pokario metų sekmadieniais – anuomet dirba šešias dienas per savaitę – traukdavo į Vilniaus apylinkių miškus uogauti ir grybauti, kad nors šiek tiek paįvairinti skurdoką racioną. (Pamenate mūsų kelionę į vilniškį Malkų turgų, kuriame pokariu valstiečiai pusmaišį bulvių galėjo išmainyti į puikiausią baldą – Lietuvos miestus kamavo maisto nepriteklius.) Vakarop, nešini miško gėrybėmis, uogautojai ir grybautojai gausiu būriu laukdavo traukinio Pailgio stotelėje, į kurią traukinys atriedėdavo jau artipilnis, tad kelionė namolio panėšėdavo į važiavimą miesto transportu piko metu – tiek čia buvo grūsties, prakaito kvapo, sunkių krepšių rankose ir tvankumos. Tiesa, anuomet buvo įprasta ir traukiniuose užleisti vietą atsisėsti tiek moterims, tiek vyresniesiems, tiek mažamečiams – tuo kelionės tvarka smarkiai skyrėsi nuo dabartinės, kai išsiskėtę autobuso ar troleibuso sėdynėje jaunikaičiai nei negalvoja pasiūlyti sėstis moteriai ar senjorui (beje, panašią situaciją stebėjau ir Italijos didmiesčiuose: berods, perimame prasčiausią „praktiką”?).
Daugelį metų nekeliavusį senojo tipo traukiniuose su medinėmis sėdynėmis, mane pradžiugino verslo partnerių pasiūlymas savaitgalį keliauti į Anykščius, smagiam pasivažinėjimui siauruku. „Apšilimą” pradėjome dar riedėdami autobusu, tad saulėtą ir kaitrią vasaros dieną sulipę į malonia aura dvelkiančius vagonus, jau buvome linksmi. Traukinukui riedant siaurąja vėže, gėrėjomis už lango plaukiančiais vaizdais: upę keitė laukai, tarpais važiavome medžių apglėbtu ruožu, kai, rodos, ištiesęs ranką galėjai pasiekti žalias medžių rankas. Muzikantui smagiai grojant armonika, kaip jau sugebėjome, taip pritarėme linksmai dainai, neatsargiai ragaudami didžiausios anykštėnų įmonės produkciją, tad į Rubikius atriedėjome ir sukaitę – vagonuose tuomet dar nebuvo kondicionierių – ir dar labiau pralinksmėję. Paėjėję kelis šimtus žingsnių iki ežero, buvome maloniai sutikti paežerėje įsikūrusioje kavinėje, kurioje ėmėme ragauti patiekalus – ir ne vien juos – verslo partneriams giriantis pasiekimais ir raginant aktyviau bendradarbiauti. Vaišės tęsėsi ir kelionėje siauruku atgalios į Anykščius, ir Vilniun dardėjusiame autobuse, tad vienas-kitas drūtas vyras iš autobuso lipo keturiomis.
Prieš gerą dešimtmetį patirta kelionė siauruku įsiminė ne tiek stipriųjų gėrimų gausa, kiek atgijusiais vaikystės prisiminimais, tad nedvejojau dėl apsilankymo Anykščiuose, kur mudviejų laukė Aukštaitijos siaurojo geležinkelio – toks oficialus siauruko vardas – vadovas Darius Liutikas, nustebinęs žiniomis ir entuziazmu. Dar spėjome persimesti su vietiniais siauruko fanais viena-kita prisiminimų gija, ir kartu su Dariumi ėmėmės siauruko valdų apžiūros, o jose išties yra ką veikti. Autentiška siaurojo geležinkelio stotis su visomis laukimo salės interjero detalėmis, stoties viršininko kambarys su darbiniai atributais, elektrine virtusi drezina – didžiausias vaikų džiaugsmas pasivažinėjimo metu, praeitimi alsuojantis siauruko sąstatas, smagiai pavėžėsiantis fotogeniškų vaizdų kupinu maršrutu, tebefunkcionalus vandens papildymo įrenginys bei bokštas, prie senojo sandėlio įsikūrusi kavinukė, ir siauruko muziejus netoliese (apie jį papasakosiu kitąkart, nes vertas atskiros apybraižos) – tai toli gražu ne viskas. Priminsiu jums, kai siaurukas yra tik viena anykštėnų siūlomų atrakcijų, kurių kurorte aptiksite apsčiai. Na, o Darius stebina žinių gausa ne tik apie Aukštaitijos siaurąjį geležinkelį, tačiau mūsų nuostaba netrunka išsisklaidyti, kai stoties viršininko kambaryje randame Dariaus knygą „Siaurasis geležinkelis Lietuvoje. Anykščių ir Panevėžio siaurukas” (beje, siauruko vadovas yra parašęs knygas apie skautus, piligrimystę, tad sutikome išties plačių pažiūrų asmenybę).
Savaime suprantama, kad apsilankymas siauruko valdose bei kelionė juo bus gerokai įdomesni, jei nepagailėsite pinigėlių gidei, kurią buvo įdomu pašnekinti ir todėl, kad pasikeitėme įžvalgomis apie labiausiai ekskursantams įsimenančias praeities detales. Vos kelis eurus kainavusi knygelės „Siauruko nuotykiai” papasakojo dar daugiau įdomių faktų apie margą ir permainingą siauruko istoriją – leidinyje prisiminimais dalijasi buvę siaurojo geležinkelio darbuotojai ir juo dažnai naudodavęsi apylinkių gyventojai, tad nedidukė knyga prisodrinta ir linksmų, ir graudžiai jautrių emocijų. Siauruku kadaise gabentos ne tik statybinės medžiagos, cukriniai runkeliai ir daugybė kitų krovinių, bet ir vežti tremtin lietuvaičiai, tad knygelėje atspindėta visa gama daugialypės siauruko praeities. Anykštėnai jau buvo spėję šiek-tiek papasakoti apie siauruko svarbą laikais, kai Anykščiuose ūžė gaudė statybinių medžiagų kombinatas, intensyviai ridėjo kroviniai į Panevėžį ir iš jo, siauruku aktyviai keliavo Anykščių krašto žmonės. Daugel kas pasikeitė nuo tų laikų, pasikeitė ir pats siaurukas, garvežiams užleidus vietą šilumvežiams, ir jaukiai įsikūrus siauruko muziejuje (yra jame į ką akis paganyti, ir įdomu pasiklausyti nepamainomos jo „sielos” Raimondo Guobio). Vieną šio muziejaus ekspoziciją – senųjų transporto priemonių – jau apžiūrėjome, į kitas pakviesiu jus netrukus.
Anykščiuose neišvengiamai susidursite su dilema: gaišti valandų valandas eilėse prie dešimtį minučių trunkančių atrakcijų rogučių trasoje ar virtualioje realybėje, arba mėgautis siauruko bei jo muziejaus siūlomomis pramogomis ir įdomybėmis, smagiai leisti laiką Arklio muziejaus erdvėje, grožėtis dangų remiančia bažnyčia ir vaizdais iš jos bokšto, gėrėtis žavomis kurorto panoramomis, ragauti gardžius patiekalus Šventosios pakrantėje ar kurioje kitoje anykštėnų užeigoje. O kur dar Angelų muziejus, permainų kurorte paieškos ar sentimentai garsiajam Anykščių „Šileliui”? Naivokas įsitikinimas, kad Anykščiai yra „vienos dienos kurortas”: perdien niekaip neaprėpsit visas vietines įdomybes, jei tik pirmenybę skirsite ne lėkštokoms pramogoms, nesunkiai randamoms ir jūsų gyvenamoje aplinkoje, o leisitės į akiratį ir erudiciją praplečiančias išvykas. Siauruko siūlomos kelionės ir šarminga jo aplinka tikrai nenuvils vertinančius pažinimo malonumą, o dabar kviečiu pasidairyti Aukštaitijos siaurojo geležinkelio valdose Anykščiuose.
Pasidairyti Aukštaitijos siaurojo geležinkelio (www.siaurukas.eu) aplinkoje Anykščiuose padėjo AIDŲ fotoarchyvas ir Dariaus Juodkos nuotraukos.
Publikacijos rengimą finansiškai nerėmė joks fizinis ar juridinis asmuo, niekas nediktavo nuomonę ar sąlygas.
