Bene labiausiai paplitęs Lietuvoje kombainas sovietmečiu – Rostove prie Dono įmonės „Rostselmaš” gamintas „Niva” modelis CK-5 (nuotraukoje), o štai kiek uždirbdavo kombainininkas pjūties metu – nepasakysiu, kombainininku dirbti neteko. Jei tikėtume sovietinio enciklopedinio leidinio duomenimis, vidutinis kolūkio nario darbadienis buvo apmokamas gana kukliai – 7 rubliai 74 kapeikos (1983-ų metų duomenimis), o vidutinis mėnesinis kolūkiečio atlyginimas buvo 159 rubliai, kai tuo tarpu vidutinis traktorininko atlyginimas – kai kuriuose kolūkiuose – sukosi apie 191 rublį, o melžėjos – 214 rublių: daug tai ar mažai? Baltarusijoje gaminto šaldytuvo „Minsk” (pakankamai patikimo ir pagal tuomečius standartus jau moderniai pagaminto – turėjusio dvi atskiras kameras: šaldymo (viršuje) ir įprastinę) kaina buvo 480 rublių, jei pavykdavo nupirkti ne „per blatą”, o keletą valandų pastovėjus eilėje, na, o juodai-baltai rodantis televizorius kainavo ~300 rublių, gi spalvoto vaizdo televizoriaus kaina būdavo „įkandama” anaiptol ne kviekvienam – apie 700 rublių. Taigi, norėdamas nusipirkti spalvotą televizorių, vidutinį atlyginimą gaunantis kolūkio narys turėdavo kokį pusmetį pataupyti, šeimą maitindamas tam skirtame sklype užaugintomis gėrybėmis: sovietmečiu šeimos ūkiui būdavo skiriama iki 0,5 ha žemės, kad niekas nepasijustų ar netaptų pasiturinčiu valstiečiu, tuomet paniekinamai vadintu „buože”…
