Jeigu prisiminėm sovietmečio duoną – tai truputi papasakosiu ir apie pieną.
Daugumą jį pirkdavot parduotuvėj, kiti laikė po vieną ar kiek rečiau – po dvi karves. Pirmiausiai – šiek tiek skaičių, kuriuos dar pamenu. Už litrą pieno buvo mokama apie 30 kapeikų, bet čia už vadinamą „bazinį riebumą” kuris berods buvo 2,6 procento. Bet daugumos to laimečio karvių duodavo kiek riebesnį pieną – apie 3 ar 3,2 procento, taigi dar buvo mokama kažkiek papildomai. (Vakarų Europoj dėka teisingos selekcijos – pieno riebumas buvo maždaug 5 procentai) Na o „kolūkietiška” karvė dažniausiai nebuvo labai sočiai pašerta, todėl ir primilžis nebuvo didelis – tarkim 15 ar 20 litrų per dieną. Ir vis dėl to – tas kiekis leisdavo eiliniam kaimo žmogeliui pasidaryt kokios varškės ir dar uždirbt apie 100 rublių per mėnesį, kas leido eiliniam kolūkiečiui išgyvent. Žinoma, karvei reikia dar paruošt pašaro, kas irgi kainavo kažkiek pinigų ir daug darbo. Per žiemą karvė suėsdavo apie 4 vežimus šieno, tai yra 16 kupetų. Ir čia prasideda šioks toks nesutapimas skaičiuose, nes oficialiai kolūkiečiams buvo leidžiama naudotis 60 arų žemės. Ir išganyt karvę per vasarą, ir dar šieno prisiruošt iš to ploto – neįmanoma, o juk žmonės dar ir bulves augindavo, runkelius ir dar daržiuką turėjo. Atsakymas – pievas imdavo kitų žmonių vardais, arba ganydavo kažkokiose pakrūmėse, arba šienaudavo visokias pakeles ir griovius. Arba paprasčiausiai – litras geros degtinės, kokių 20 rublių plius gera vakarienė – ir traktoristas vakarop užsukdavo su pilna „Sigulda” valdiško šieno. Bet kam tikrai negalėjo vežt – dažniausiai tik kolūko valdžiai lojaliems kolūkiečiams..
Kaip atrodė ta „pieno verslo” kasdienybė? Keliesi labai anksti, eini į ganyklą pasiėmes kibirą pienui ir riebalų šaukštą. Kiši kibirą po apačią, karvės spenius ištepi riebalais, kad minkštesni būtų, na ir pirmyn… Pamelži, kibirą į šoną, pagirdai karvę, perkeli į naują vietą, „ant šviežios žolės” . Tempi kibirą namo, perkoši, supili į „bidoniuką”, dapili iki pilno vakarykščio vakaro pieno ir veži arba neši į supirkimo punktą, arba kažkur pakelėje pastatai sutartoje vietoje. Pieno supirkėjas iš kiekvieno tokio bidoniuko paima mėginį riebumui nustatyti, pamatuoja kiekį, viską užsirašo ir supila į bendrą katilą. Mūsų krašte pienas buvo perdirbamas sviesto gamykloj, todėl turėjom galimybe vakare pasiimt atgal liesą pieną, kuris buvo sumaitinamas kiaulėms.
Apie priduodamo pieno kokybę:
Čia jau visokių cirkų pasitaikydavo. Kartą pas mus sugalvojo akciją – kažkas ten atvažiavo iš kažkur ir kiekvienam, kuris atnešdavo pieną – liepė jo pačiam atsigert. Viens kaimo diedas pasakė, kad šito šū…o negers, spyrė iš kojos ir pieną išvertė ant žemės. Kita moteriškė kažkur koštuvį nukišo, o kadangi į pieną supylė ir vakarykščią pienišką sriubą tai betikrinant makaronai iš pieno buvo atskirti visų akivaizdoj. Na o kitam rajono gale, kažkur už Kaišiadorių – pienas supirkimo vietoj buvo pilamas į aukštai iškeltą didelę aliumininę vonią. Paskui atvažiuodavo pienovežis ir jį išsisiurbdavo. Kartą atvažiavo kiek per anksti, bet moteriškės atsakingos už pieną – nerado. Pradėjo ruoštis išsiurbimo procedūrai, tada pamatė kad moteriškė tyliai tyliai nuoga sėdi tam piene ir pajudėt bijo. Taip sakant, rūpinosi oda, norėjo tapt „kaip iš pieno plaukusi”…
Kas suprantat apie karves – turbūt žinot, kad kiaurus metus jos nėra melžiamos. Jeigu kaimiečio karvė yra užtrukusi – pieną perka arba skolinasi pas kaimyną, bet parduotuvėj neperka. Čia ne dėl kainos, nes pieno kaina ten buvo netgi mažesnė. Viskas dėl kokybės… Visi žinojom, kaip tais laikais vykdavo melžimas fermose, sovietinis melžimo aparatas buvo labai nejautrus ir galėjo primelžt kažko daugiau, ne tik pieno.. Iš fermos buvo vagiami pašarai, bet kad kažkas po darbo pieno namo temptusi – to nebuvo, ne kur jį paskui dėsi… Nebent namuose koks buliukas išgerdavo.
Neskaniai čia viską parašiau. Bet kefyrą pats pirkdavau ir gėriau.
AIDŲ fotoarchyvo nuotraukos
