Navalnas išsekintas ir numarintas kalėjime. Kara-Murza įmestas belangėn ketvirčiui amžiaus, ir laisvę išvydo tik stebuklingų mainų dėka. Jašinas iš kalėjimo ištrūko tik apsimainius kaliniais. Už pusę žodžio prieš karą – keli metai nelaisvės. Tai putininės imperijos kasdienybė. Nuo jos didžioji dalis diktatoriaus kritikų spruko užsienin. Beje, nemaža dalis jų įsikūrė Lietuvoje, ir ne itin sėkmingai bando kažin ką nuveikti. Apie tarpstančius melo ir grasinimų liūne putlerio propagandos skalikus jau rašyta, o kas kitoje pusėje? Visgi imperijoje esama tirono kritikų, tiesa, dar aršesnių už patį diktatorių. Kas gi tie išsišokėliai, drįstantys amsėti prieš grobikų vadeivą? Kodėl gi jiems leidžiama tampyti už nušiurusių ūsų susenusį fiurerį? Kokias idėjas skelbia vadinamieji autokrato „oponentai”? Kokias politines jėgas ar grupuotes atstovauja? Bandykime paanalizuoti keletą žinomesnių imperijos miniai ypatų.
Igoris Girkinas, labiau žinomas Strelkovo pravarde, dalyvavo keliuose regioniniuose konfliktuose, Čečėnijos karuose, kurstė separatistines nuotaikas Moldovos regione Padniestrėje. Laikomas karo Ukrainoje pradininku, nes 2014-ais būtent jis sukurstė Donecko srities smogikus kariauti su ukrainiečiais dėl vadinamųjų „Donecko liaudies respublikos” ir „Lugansko liaudies respublikos” atplėšimo nuo Ukrainos. Aršus šovinistas ir nacionalistas, rusų viršenybės prieš visas kitas tautas propaguotojas. Po daugelio separatistinių išpuolių, grįžęs Rusijon ėmė propaguoti vadinamosios „Novorosijos” („Naujarusijos”, rus. žarg.) utopiją, paistydamas niekus apie Ukrainos žemių istorinį priklausomumą Rusijai, skleisdamas kitas pseudoistorines blevyzgas. Susikurtume youtube kanale bemaž kasdien kritikavo imperijos vaduką už neryžtingumą, ragindamas smogti ukrainiečiams pačiais baisiausiais ginklais, nenukabinti nosies ir prieš NATO galią. Į savąsias laideles prisikviesdavo dar labiau už jį patį nupušusių nacionalistų ir militaristų, grasinusių paskandinti kraujyje visą pasaulį. Girkinas turėjo aibę šovinistiškai nusiteikusių fanų, tačiau diktatoriui pabodo diversanto ir separatisto skleidžiama kritika, tad karinis nusikalėlis, atsakingas už karo Ukrainoje užuomazgą, gavo ketvertą metų kaliūzės.
Bene žinomiausias „deržavos” vadeivos kritikas, o ir kol kas esantis laisvėje, yra GRU pulkininkas Vladimiras Kvačkovas. (GRU yra sovietmetį menanti Vyriausiojo žvalgybos valdyba – pagrindinė sovietinė diversijų ir provokacijų užsienyje kurpėja, sėkmingai įsisavinta putininės imperijos.) Kaip ir jo sėbras Girkinas-Strelkovas, V.Kvačkovas „pasižymėjo” ardomąja veikla kitose valstybėse, ypač buvusiose SSRS sudėtyje, vėliau tupėjo kaliūzėje už bandymą surengti valstybinį perversmą Rusijoje, kurio tikslu buvo imperijos diktatoriaus nušalinimas. Uoliai šlovinantis sovietmetį ir išpampusią sovietinę armiją, surydavusią net penktadalį SSRS biudžeto, Kvačkovas atkakliai kritikuoja „deržavos” valdovą, kaltindamas jį ir gynybos ministrus armijos sužlugdymu bei korupcija. Valstybinių lėšų vagiliavimas Rusijoje klesti ne vieną šimtmetį, tad jokį dviratį Kvačkovas nėra atradęs, bet buvusio diversanto paistalai apie rusų kultūros, kalbos bei valstybės išskirtinumą bei viršenybę virš kitų susilaukia didelio populiarumo nukvailintoje imperijos minioje. Bylos už „ginkluotųjų pajėgų diskreditavimą” Kvačkovui jau sukurptos, tad tikėtina, kad jo vėl laukia vieni-kiti metai belangės.
Bemaž visi Rusijoje užsilikę Putino kritikai uoliai aukština sovietmetį ir milžinišką SSRS kariuomenę, surydavusią penktadalį imperijos biudžeto.
Michailas Šendakovas pasauliui tapo žinomas po Putinui rašyto laiško. Jis prisijungia prie „Naujosios opozicijos“, kritikuoja dabartinę valdžią, laiko ją korumpuota ir parsidavėliška. Šendakovas yra ginkluotųjų pajėgų atsargos pulkininkas, Rusijos karininkas ir karinių operacijų veteranas. Jis išgarsėjo po to, kai pasauliniame tinkle pasirodė jo atviras laiškas, skirtas „deržavos” prezidentui. Jame buvo išreikštas nepasitikėjimas Putino darbu, Šendakovas sakė abejojantis diktatoriaus sąžiningumu. Laiškas Putinui parašytas 2016-ais, anot Šendakovo, Putinas daro viską, kad sistemingai būtų naikinamas Rusijos suverenitetas, pavergiant ją Vakarams. Dabar visos valstybės valdžios ir jėgos struktūros yra korumpuotos. Šendakovas porina, kad visi teiginiai apie Rusijos ekonomikos, pramonės ir finansų atkūrimą ir klestėjimą yra apgaulė. Maištininko teigimu, pusė bankų ir gamyklų priklauso artimai Putino aplinkai, kita pusė – užsieniečiams. Šendakovas teigia, kad dauguma savininkų nemoka mokesčių, nes yra registruoti ofšorinėje įmonėje. 2017-ais Šendakovas dalyvavo „Rusijos žygyje“. Tai kasmetinis Rusijos ultrų-nacionalistinių organizacijų mitingas. Renginio metu Putino veiksmai buvo kritikuojami viešai. Iš karto po žygio jis buvo sulaikytas teisėsaugos pareigūnų.
Nacionalisto nuomone, „Rusiją kontroliuoja tamsios jėgos”: „Mūsų tėvynę užvaldė priešai. Šiuos priešus įkūnija Putino galia. Mūsų šalį išpardavė Putinas, kuris yra veikėjas. Prezidentas yra tik „atpirkimo oželis“, už kurio stovi galingos tamsiosios jėgos. Šendakovo artimieji jau planuoja kerštą tiems, kurie priešinasi jų veiklai. Šendakovas savo puslapyje populiariame socialiniame tinkle aršiai kritikuoja ir koneveikia Putino aplinką. Tarp pastarųjų minima Ksenija Šoigu (gynybos ministro dukra), kuri nusipirko žemės už 500 milijonų rublių ir pastatė namą už 1,5 milijardo rublių. Tame pačiame socialiniame tinkle Šendakovas prenumeruoja neonacių puslapius, įskaitant nacistinių pažiūrų neopagonį Dmitrijų Melašą.
„Kazokų atamanu” (vadeiva) prisistatantis buvęs kariškis – pulkininkas Aleksandras Satoninas – nuožmiai peikia putininę valdžiažmogių gaują ir jos darbelius. „Kazokui” netrukdo tai, kad kadaise, pilietinio karo Rusijoje 1917-1924-ais metais metu, bolševikai uoliai naikino kazokus – Satoninas būsimuose savivaldos rinkimuose ketina dalyvauti Rusijos komunistų partijos remiamas, o ši šlovina visus sovietmečio „pasiekimus”, t.y. ir kazokų bendruomenės ujimą. Verta prisiminti, kad Satoninas 1984-1985 metais studijavo KGB – pagrindinės SSRS represinės struktūros – aukštojoje mokykloje, tad akivaizdūs jo saitai su nusikalstama struktūra, atsakinga už milijonų žmonių žūtis, kalinimus, kankinimus. Kompartijos narius Satoninas tapo dar 1982-ais – pačiame brežnevinio sąstingio apogėjuje – aiškiai vadovaudamasis merkantiliomis karjeristo užmačiomis. Keliolika metų buvo Rusijos kompartijos kuratoriumi Sverdlovsko apskrityje. Kokios jėgos – profašistine tapusi Rusijos kompartija ar aršūs rusiškojo saugumo pesliai – šmėkščioja už Putino aršaus kritiko pečių, galima tik spėlioti, tačiau akivaizdžios Satonino sąsajos su rusiškaisiais ultromis ir radikalais, besižavinčiais sovietmečiu ir „rusų pasaulio” viršenybe virš viso pasaulio, kitų kultūrų, kitų tautų.
Dar vienas kariškas peslys, užsimojęs kirsti „deržavos” diktatoriui – Leonidas Ivašovas kilęs iš Kirgizijos: baigęs Taškento aukštesniąją kombinuotųjų ginklų valdymo mokyklą, vėliau – Frunzės karo akademiją. Turi istorijos daktaro laipsnį, yra maskvinių universitetų profesorius ir dėstytojas. Karjeros pradžioje Ivašovas tarnavo Vokietijoje ir dalyvavo sovietų invazijoje į Čekoslovakiją 1968 m. Baigęs akademiją, tapo Tamano divizijos pulko vado pavaduotoju. Nuo aštuntojo dešimtmečio vidurio Ivašovas tarnavo SSRS gynybos ministerijos centriniame aparate, 1987 m. pradėjo eiti Gynybos ministerijos vadovo pareigas. 1996–2001 m. – Ivašovas buvo Rusijos karinio departamento Pagrindinio tarptautinio karinio bendradarbiavimo direktorato vadovu. Sulaukęs 58 metų, jis išėjo į pensiją, turėdamas generolo pulkininko laipsnį. 2011 metais Ivašovas paskelbė apie ketinimą siekti prezidento posto, tačiau diktatoriaus įtakojamos Rusijos vyriausiosios rinkimų komisijos nebuvo registruotas. Ivašovas „deržavoje” žinomas kaip geopolitikos, konfliktų tyrimų, tarptautinių santykių ir karo istorijos ekspertas. Jis dažnai pasirodo kaip ekspertas žiniasklaidoje. Jis yra nevalstybinės „Geopolitinių problemų akademijos” prezidentas ir analitinio žurnalo „Geopolitika“ ekspertų tarybos narys. Už Ivašovo šmėžuoja sovietinės imperijos nostalgija persisunkę karo pesliai, kaip ir jis pats svaičiojantys apie tautų kalėjimo atkūrimą, „deržavos” dominavimą pasaulinėje politikoje, puoselėjantys karinių ekspansijų kėslus.
Vienas už kitą aršesni ir nykesni putininės chuntos oponentai liudija, kad režimui pavyko numarinti arba ištremti visą racionalią opoziciją, imperijoje telikus dar aršesniems už patį diktatorių oponentams-kareivoms, trykštantiems agresija ir nacionalizmu. Telieka pasidžiaugti, kad išsivadavome iš geležinių sovietinio lagerio pančių, ir būti ypač budriems valstybingumo sargyboje.
Perprasti sovietmečio gūdumą menančią putininės „deržavos” tikrovę mums padėjo AIDŲ fotoarchyvas.
