Į septintą tolimą kelionę mane vėl paviliojo Šiaurė. Panorau aplankyti garsius jūros paukščių susibūrimus vadinamus “paukščių turgumi”, “paukščių muge” ar dar kitaip. Iš tikro tai yra paukščių perėjimo vietos. Per trumpą poliarinę vasarą jie turi spėti susiporuoti, padėti kiaušinius, išperinti ir išauginti jauniklius. Jūros paukščiai dažniausiai gyvena ir maisto ieško didesniais ar mažesniais būriais, o perėjimui renkasi keturkojams plėšrūnams sunkiai pasiekiamas vietas, – pakrančių uolas, tarpeklius, nedideles salas. Tokių vietų nėra daug, todėl jose susiburia daugybė paukščių, – vieni jų kiaušinius peri nesukdami lizdų, tiesiog ant uolų atbrailų, kiti gi lizdus suka ant menkiausių uolų nelygumų.
Mums artimiausi ir žinomiausi “paukščių turgūs” yra Barenco jūros salose žinomose Septynių salų vardu. Šios skirtingo dydžio (nuo keleto iki kelių šimtų ha ploto) salos sudaro apie 25 km ilgio grandinę ties šiaurine Kolos pusiasalio pakrante. 1938 metais jose ir jūros krante ties Charlovka buvo įsteigtas rezervatas skirtas jūros paukščių apsaugai. 1951 metais jis buvo prijungtas prie Baltojoje jūroje esančio Kandalakšos rezervato ir tapo jo filialu. Šios salos paukščiams palankios ne tik dėl saugumo perint, – gretimi jūros vandenys turtingi žuvimis ir kitais gyviais, kuriais paukščiai minta. Mat per Atlantą iki Barenco jūros atkeliavusi šiltoji Golfo srovė čia susitinka su šalta srove nuo Arkties. Joms besimaišant iš gilesnių vandens sluoksnių pakeliamos maistingos medžiagos, vanduo pasisotina deguonimi, o tai lemia visokios gyvybės klestėjimą jūros vandenyje ir dugne. Manoma, kad Septynių salų rezervate kasmet peri apie pusę milijono jūros paukščių.
Masinio jūros paukščių perėjimo vietos šiose salose žinomos nuo seno. Vietiniai gyventojai vadinami pomorais paukščių kiaušinius rinkdavo maistui ir pardavimui. Prieš šimtą metų salas lankęs žinomas gamtininkas A.N.Formozovas savo prisiminimuose vaizdingai aprašo kaip garlaiviui sustojus ties Charlovo sala jo keleiviai skubėjo prie priplaukusios valties, kurioje buvo krūva jūros paukščių kiaušinių, o atplaukusieji juos pardavinėjo ar tiesiog dovanodavo laivo keleiviams mikliai dėliodami kiaušinius į nuleistus krepšius, puodus, kepures.
1. Kelionė sausuma ir jūra
Ši, kaip ir daugelis mano kelionių, prasidėjo ritmingu daug valandų trunkančiu traukinio vagono ratų bildesiu, kartais lėtėjančiu ar greitėjančiu. Jis lydėjo mane važiuojant per visas tris “Baltijos seses”, ir toliau – iki Piterio, kurį Petras I-asis kadaise įkurdino prie Nevos kaip “langą į Europą”. Iš čia traukinys ilgai bildėjo per anksčiau Suomijai priklausiusią Kareliją pasipuošusią gausybe ežerų ir begaliniais pušų bei eglių miškais. Dar toliau į šiaurę, jau Kolos pusiasalyje traukinys pervažiavo Poliarinį ratą – simbolinę liniją už kurios vasarą ilgiausiomis dienomis saulė nebe nusileidžia, o žiemą ilgiausiomis naktimis – nebe pateka. Važiuojant toliau aukštaliemeniai miškai palaipsniui dingo, liko tik nedideli žemaūgių retų medžių ploteliai, o dar toliau juos pakeitė nuo žemės mažai be pakylantys beržų-keružių ir kitokie sąžalynai. Aplinkui buvo matyti tik plikos neaukštos kalvos su gausybe įvairaus dydžio riedulių ir į paviršių išlindusiomis granito uolomis. Taip ketvirtą kelionės dieną traukiniu atbildėjau iki Kolos užutėkio ir iki didelio šiaurės uosto Murmansko. Iš čia toliau keliavau garlaiviu, kuris Barenco jūra neskubėdamas plaukė į rytus daug nenutoldamas nuo uolėtų sniego lopais išmargintų Kolos kratų. Per parą jis atplaukė iki Charlovo salos. Buvo saulėta rami diena, kas čia retai būna, tad garlaivis sustojo porai- trejetui valandų leisdamas keleiviams ir pasitikti atplaukusiems pasimėgauti menkių žvejyba. Jos buvo gaudomos prie valo pririštais kabliais ar savadarbiais į krūvą surištais kabliais iš nusmailintos vielos, kurie nuleidus į vandenį buvo timpčiojami kol kliudydavo žuvis. Matyt, jų čia buvo gausu. Žvejybai buvo nuleistas ir nedidelis dugninis tralas į kurį be žuvų pakliuvo spalvingi dugno gyventojai, – jūros žvaigždės bei jūros ežiai. Pasibaigus žvejybai, atplaukusiu barkasu persikėliau į atšiauriai atrodančią salą, kurioje turėjau praleisti didžiąją savo kelionės dalį.
Dienoraštis
1969.06.25
Pagaliau gavau leidimą į pasienio zoną. Kelias į Barenco jūrą laisvas. Vakare Rimas išlydėjo mane iš Vilniaus. Pirma naktis traukinyje.
1969.06.26
11.40 val. traukinys atvažiavo į Leningradą arba Piterį, kaip jį dažnai vadina patys leningradiečiai. Turiu laisvo laiko iki 19.40 val. Vargais negalais gavau 10 plačių foto juostų. Vakarop traukinys „Poliarnij“ jau riedėjo bekraščiais Karelijos miškais. Už lango prasidėjo pirmoji baltoji naktis.
1969.06.27
Visai puikiai išsimiegojau viršutiniame vagono gulte. 4 val. saulė jau gerokai pakilusi. Giedra. Besiruošdamas pusryčiauti vos nesužalojau vagono palydovės, – mano 30 kg sverianti kuprinė nuo viršutinės lentynos nusirito jai beveik ant galvos. Už langų valandų valandas slenka tie patys skurdūs ant akmeninio pamato augantys užpoliarės miškai, retomis žemaūgėmis pušimis apaugę pelkės. Kur aukščiau, ten miškas tankesnis, aukštesnis, bet vis tiek nė per pusę neprilygsta mūsų miškams. Tai šen tai ten į paviršių iškyla granito plokštumos, nusėtos įvairiausio dydžio akmenimis. Retkarčiais dulkia lietus, po to vėl švystelėja saulė. Vakarop atvažiavau į Kandalakšą, nedidelį prie jūros prisišliejusį beveik visai naują miestą. Viename jo pakraštyje rūko stambiausia įmonė – aliuminio gamykla.
Palikęs kuprinę stoties saugojimo kameroje, ir už 1,95 rub. gavęs vietą viešbutyje, išėjau ieškoti Kandalakšos rezervato kontoros. Čia suradau rezervato direktorių Borisą Vladimirovičių Kesterį, dar neseną, bet pradedantį plikti, truputį šlubą, malonaus rimto veido žmogų. Iš jo sužinojau pritrenkiančią žinią , – mano leidimas į pasienio zoną išrašytas neteisingai, tad vargu ar aš galėsiu patekti į išsvajotas salas. Be to, šiandieną vakare jis pats išvyksta į Murmanską ir po to į Charlovą, taigi ir man teks kartu važiuoti. Apie 23 val. abu sėdome į traukinį Vologda-Murmanskas ir vėl pirmyn. Virš „sopkų“ nenusileisdama švietė poliarinė saulė. Pasikalbėję su B.V.K., atsigulėme.
1969.06.28
Atsibudau apie 6 val., bet saulė buvo pakilusi jau aukštai. Traukinys kaip ir anksčiau rangėsi tarp neaukštų akmenuotų kalvų. Miško jau nebuvo, tik slėniai buvo apaugę žemaūgiais krūmokšniais. Netrukus pasirodė Kolos užutėkis, po to ir Murmanskas. Šis miestas, prigludęs prie užutėkio ir iš abiejų šonų suspaustas neaukštų kalvų, išaugo pokario metais, jame beveik 300 tūkst. gyventojų. Prieplaukos saugojimo kameroje palikę kuprines, išėjome į miestą. Aš ketinau tiesiog pasižvalgyti, o B.V.K. – savų reikalų tvarkyti.
Norėdamas pamatyti miestą iš aukščiau, užlipau į vieną artimiausią kalvą. Jos viršūnėje, išlindę iš po nestoro durpingo dirvožemio sluoksnio, vyravo didesnės ar mažesnės granitinės uolos, aštriabriauniai akmenys. Juos dengė įvairiaspalvis kerpių ir samanų kilimas, tarp jų žaliavo žolių ir pažemiu besidriekiančių augalų paklotai. Visur jautėsi tundros pavasaris, nors dar tik prieš porą savaičių buvo storai prisnigę, – pasieniečiai į sargybą čiuožė slidėmis. Dabar sniego lopai bolavo tik lomose.
Aplankiau ir šalia miesto vienos kalvos šlaite esančias kapines. Nustebino, kad jos buvo neaptvertos, neturėjo aiškių ribų. Bet kiekvienas kapas buvo aptvertas metaline, kartais gana aukšta tvorele. Viduje dažnai stovėjo mažas staliukas ir vienas-du suoliukai. Prie kiekvieno kapo buvo aukštos piramidės formos paminklai, iš geležies lakštų ar iš medžio, o jų viršūnėje įtaisytas provoslaviškas kryžius arba raudona penkiakampė žvaigždė. Antkapiai cementiniai arba iš velėnos. Niekur nemačiau akmeninio antkapio ar paminklo, nors kapinėse buvo daug visokio dydžio granito gabalų. Vietomis kapų tvoros užtvertos taip tankiai, kad vaikštant dažnai patenki tarsi į labirintą, ir vargiai berandi kur išeiti. Ant daugelio kapų matyti padėta duonos riekė, kruopų, sausainių, o viena senutė pasakojo, kad deda ir degtinės taureles, esą, toks paprotys. Kuo gi daugiau paguosi žuvusius jūreivius, kurių kapų čia ypač daug.
Grįžęs į miestą paskubomis apžiūrėjau muziejų. Po to prasidėjo vargai. Su Borisu Vasiljevičiumi ilgai vaikščiojom su maišu po parduotuves ieškodami visokiausių produktų. Bet didžiausi nemalonumai prasidėjo garlaivių stotyje, kadangi kasininkė nenorėjo duoti man bilietą, nes neteisingai išrašytas leidimas. Tik su Boriso Vasiljevičiaus pagalba vargais negalais gavau bilietą ir aš.
Išplaukėme 22 val., po poros valandų atplaukėme į Severomorską. Saulė priartėjo prie horizonto, bet nenusileido. Nebeiškentęs nuėjau miegoti.
1969.06.29
Iki pavakarių plaukėme Barenco jūra labai nenutoldami nuo atšiaurių uolėtų Kolos pakrančių, kuriose nebuvo beveik jokių žmogaus buvimo ženklų. 20 val. laivas pagaliau atplaukė iki “Septynių salų“ rezervato ir sustojo ties didžiausia Charlovo sala. Valtimi mus pasitiko keletas pasieniečių ir civilių. Po kiek laiko atplaukėme į salą, kurios pakrantėje ant uolų stovėjo vieniša medinė troba. Dar viena mažesnė trobelė buvo už keletos šimtų metrų salos viršuje. Joje ir apsistojome. Pasirodo, čia gyvena pora studentų- praktikantų iš Maskvos, gyvūnų fotografė Golovanova iš Leningrado, pora prižiūrėtojų ir dar kažkas. Įsikūrėme ir ėjome miegoti, bet naktis beveik nesiskyrė nuo dienos, – saulė priartėjo prie horizonto, kurį laiką slinko ties juo nenusileisdama, o po to vėl pradėjo kilti aukštyn.
Autoriaus nuotraukos. Tęsinys netrukus.
