Arkadijus Ševčenka jaunystėje užsibrėžė tikslą padaryti sėkmingą karjerą. Įstojęs į MGIMO (Maskvos valstybinį tarptautinių santykių institutą), jis pasirinko Anatolijų – Andrejaus Gromykos, kuris vėliau buvo vadinamas įtakingiausiu Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministru, sūnų – savo bičiuliu. Tuo pat metu Arkadijus Ševčenka susipažino su gražuole Leongina (vadinta Lina), kuri tapo jo žmona ir dviejų vaikų motina. Merginos motina dirbo prekyboje ir, kaip ir jos dukra, svajojo apie puikią savo atžalos karjerą. Gimus sūnui Lina Ševčenko nusprendė nebegrįžti į institutą ir atsiduoti vyrui bei šeimai, kad Arkadijui niekas netrukdytų kilti į valdžios aukštumas. Šeima, kaip nekeista, gyveno klestėdama. Juos visapusiškai aprūpino rūpestinga uošvė Ana Ksaverovna.
1954 m. jis gavo MGIMO diplomą, tačiau dar dvejus metus studijavo aspirantūroje, o 1956 m., apgynęs daktaro disertaciją, buvo priimtas į Užsienio reikalų ministerijos Tarptautinių organizacijų departamentą. Atkaklus jaunojo diplomato darbas ir uolumas buvo pastebėti iš karto, o jo žmona ir uošvė dėjo visas pastangas, kad padėtų Arkadijui siekti karjeros, užmezgė pažintis su reikiamais žmonėmis ir įteikė dovanų tiems, nuo kurių galėjo priklausyti jaunojo diplomato likimas. Visos pastangos nenuėjo veltui: Arkadijaus Ševčenkos profesinis likimas klostėsi puikiai, sulaukęs 43 metų jis jau buvo tapęs JT generalinio sekretoriaus pavaduotoju, buvo SSRS nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius. Sovietų diplomatijos istorijoje niekas nebuvo pasiekęs tokios sėkmės būdamas tokio jauno amžiaus. Maskvoje šeima gyveno prabangiame keturių kambarių bute, o savaitgalius leisdavo gražiame vasarnamyje netoli Maskvos. Diplomato žmona domėjosi antikvarinių daiktų kolekcionavimu, o pats Arkadijus jau buvo tapęs vienu iš tų, kurių globa buvo labai vertinama.
Arkadijus Ševčenka su tėvu.
Pats Ševčenka savo knygoje „Pertrūkis su Maskva“ rašė, kad jo nebedomina nauda, jis jau nusivylė ideologija ir nematė prasmės tame, ką darė, o perspektyva visą gyvenimą kovoti dėl „partinio lovio“ jo netraukė. Jis norėjo likti JAV, paprašė pagalbos kolegos amerikiečio, kuris taip pat dirbo JT, ir šis supažindino Ševčenką su CŽV agentu. Pastarasis Arkadijui pasakė: jis gali padėti, bet teisę likti Amerikoje reikia užsitarnauti. Tačiau Arkadijaus Ševčenkos kolegos turėjo savo versiją. Jie manė, kad Arkadijus, priartėjęs prie valdžios viršūnės, pernelyg atsipalaidavo. Jis vis dažniau vartojo alkoholį ir rodė didesnį susidomėjimą dailiosios lyties atstovėmis, ieškodamas vis naujų įspūdžių. Būtent šiuo etapu, kaip tikino kai kurie sovietų žvalgybos tarnybų nariai, jo lovoje pasirodė dama, kurią meistriškai jam paruošė CŽV ir sugebėjo nufilmuoti visas pikantiškas scenas.
Spaudžiamas ar savo noru Arkadijus Ševčenka tapo CŽV informatoriumi ir dirbo beprotiškai uoliai. Iš tiesų jis informavo CŽV apie visus žinomus sovietų agentus, perdavė slaptus duomenis apie būsimas derybas, ir sovietų vadovybės poziciją juose. Iš jo taip pat ateidavo pranešimai su naujienomis iš Maskvos, kurias jis gaudavo, meistriškai priversdamas apie tai kalbėti iš SSRS atvykusius kolegas. Tuo pat metu Užsienio reikalų ministerija net nesuvokė, kokį vaidmenį Ševčenka suvaidino jų nesėkmėse įvairiais lygmenimis. Nuo KGB rezidento Niujorke Jurijaus Drozdovo pranešimų aukščiausi SSRS Užsienio reikalų ministerijos funkcionieriai tiesiog išsisukinėjo. Jie netikėjo Ševčenkos išdavyste, tačiau KGB rezidentas nesiliovė prašyti vadovybės dėmesio: Arkadijus Ševčenka gyvena ne pagal išgales, atostogauja brangiame viešbutyje Majamyje, dažnai smarkiai girtauja ir kartkartėmis rodo sunkiai suprantamą nerimą.
1985-ais pasirodžiusi Arkadijaus Ševčenkos knyga buvo išversta į daugelį kalbų.
Būtent Drozdovas pasiūlė atšaukti Ševčenką į Maskvą, tačiau Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministerijai vadovavęs Andrejus Gromyko nepatikėjo pranešimu iš Niujorko, ir KGB vadovybė davė įsakymą neliesti Ševčenkos. Nepaisant to, kagėbistas Drozdovas nepakluso įsakymui, ir kiekviename savo pranešime pateikdavo naujų įrodymų apie Ševčenkos ryšius su amerikiečiais. Toks atkaklumas negalėjo likti nepastebėtas, Arkadijus Ševčenka buvo iškviestas į Maskvą „pasitarti”. Tačiau diplomatas greitai suprato, dėl ko iš tikrųjų yra kviečiamas. Kai balandžio 8 d. rytą Ševčenkos žmona pamatė vyro raštelį, ji nepatikėjo to, kas vyksta, tikrumu ir manė, kad jos vyras buvo prievarta pagrobtas. Ji negalėjo įsivaizduoti, kad jis, aukšto rango sovietų diplomatas, galėjo prašyti prieglobsčio Jungtinėse Valstijose. Ambasada netgi patikėjo žmonos versija, tačiau JAV atstovų surengtas susitikimas nepaliko jokių šansų: Arkadijus Ševčenka asmeniškai pranešė apie sprendimą likti JAV tarnybų globoje.
JAV Ševčenka netruko gauti prieglobstį bei pilietybę, vedė antrą kartą ir gyveno pasiturimai.
Pabėgusio diplomato žmona taip ir nesusitaikė su vyro poelgiu ir 1978 m. gegužę nusižudė. Jai buvo pasiūlytas prieglobstis Jungtinėse Valstijose, bet ji atsisakė. Labiausiai ją pakirto tai, kaip lengvai vyras paliko ją ir vaikus. Jo sprendimas paveikė ir sūnaus Genadijaus, kuris taip pat kūrė diplomatinę karjerą, gyvenimą. Kitą dieną po tėvo pabėgimo jis buvo atšauktas iš komandiruotės užsienyje ir jam buvo pranešta apie tai, kas įvyko Amerikoje. Arkadijus Ševčenka manė, kad žmoną nužudė sovietų specialiosios tarnybos, jog išvengtų kai kurių nelinksmų faktų paviešinimo ir kartu pakenktų jam. Tačiau diplomato sūnus šią versiją neigia. Pats buvęs diplomatas gavo labai gerą darbą Amerikoje. Jis skaitė mokamas paskaitas visoje šalyje, gavo profesoriaus vietą universitete, o knygos „Pertrūkis su Maskva“ išleidimas jam atnešė milijono dolerių pajamas.
Praėjus šešiems mėnesiams po pirmosios žmonos mirties, jis vedė amerikiečių žurnalistę. Jis neturėjo pagrindo skųstis gyvenimu JAV: Ševčenka turėjo tris prabangius namus, vėliau Ana ir Genadijus taip pat persikėlė į Ameriką. 1990 m. mirė antroji Arkadijaus Ševčenkos žmona, ir jis staiga tapo labai pamaldus. Būtent bažnyčioje jis sutiko savo trečiąją žmoną Nataliją Osininą, kuri buvo 23 metais jaunesnė ir turėjo paauglę dukrą. Trečioji jo santuoka pasirodė esanti tik fikcija. Natalija gudriai išvaistė vyro turtą, o po skyrybų 1996 m. jis paskelbė, kad visiškai bankrutavo. Paskutinė žmona norėjo iš jo gauti pusės Arkadijaus Ševčenkos pensijos dydžio išlaikymą. Diplomato galas buvo liūdnas: jis nugyveno gyvenimą nuomojamame vieno kambario bute, už kurį mokėjo dukra, o 1998 m. vasarį mirė nuo kepenų cirozės. Taip baigėsi perbėgėlio diplomato gyvenimiškasis kelias, kurį kadaise lengva ranka grindė įtakingasis sovietų imperijos užsienio reikalų ministras Gromyko.
