Skaitydami apie Antakalnio įžymybes, mes matome tuos pačius, tegul ir išskirtinius, bet nuolat pasikartojančius objektus: šv. Petro ir Povilo bei Išganytojo bažnyčias, Vileišių bei Sapiegų rūmus, retsykiais – Antakalnio gimnaziją ir Rašytojų namą. Prisipažinsiu, kad man įdomesni ne šimtamečiai objektai, o tie, kurie augo ir senėjo kartu su manimi, kuriuose lankiausi, būdamas vaiku ar jaunuoliu, kurių kitimą galėjau stebėti ir galiu iki šiol prisiminti kartu su draugais ar su vaikais. Todėl šiandien bandysim atrasti tas mažas ir mielas įdomybes, kurių nerasite pompastiškose istorinėse knygose-analizėse, tačiau kurių buvimas mūsų gyvenimą darydavo ir tebedaro spalvingesniu.
Po tokios ilgokos įžangos klausimas Jums: kas sieja Švyturio ir Širvio gatvių namukus, kartais nepagarbiai vadinamus „barakais“ su Lietuvos Respublikos Prezidento rezidencija? O gi bendra kilmė: namai, kuriuose dabar reziduoja JE Prezidentas ir Premjeras, bei Širvio ir Švyturio gatvėse stovintys namukai, buvo skirti to paties objekto – elektrinės Turniškėse statytojams. Na, o kai mano bendramokslis Romas pardavė savąjį namuką, berods Širvio gatvėje, be vargo pasistatė namą, ne prastesnį, nei prezidento 
Namukai pradėti statyti 1940-ųjų pabaigoje, ir pastatyta jų bemaž keturios dešimtys, tačiau jų vietoje 1963-1965 m. ėmę dygti stambiaplokščiai – ne „blokiniai“ ar „paneliniai“ – namai smarkiai sumažino namukų skaičių, bet ne įspūdį, kurį patiri pasukęs į vidurį daugiabučių įsikūrusį kaimelį su savais kiemais, sodeliais, gėlynais. 1967 m. namukų dar buvo bemaž pora dešimčių, o štai stambiaplokščiai irgi ypatingi: Antakalnis buvo trečiąja vieta Vilniuje, kur pradėti statyti tokie surenkamų konstrukcijų namai – per trejus metus jų pastatyta net 45-i, daugiausia 60-ies ir 80-ies butų.
Namukai pradėti statyti 1940-ųjų pabaigoje, ir pastatyta jų bemaž keturios dešimtys, tačiau jų vietoje 1963-1965 m. ėmę dygti stambiaplokščiai – ne „blokiniai“ ar „paneliniai“ – namai smarkiai sumažino namukų skaičių, bet ne įspūdį, kurį patiri pasukęs į vidurį daugiabučių įsikūrusį kaimelį su savais kiemais, sodeliais, gėlynais. 1967 m. namukų dar buvo bemaž pora dešimčių, o štai stambiaplokščiai irgi ypatingi: Antakalnis buvo trečiąja vieta Vilniuje, kur pradėti statyti tokie surenkamų konstrukcijų namai – per trejus metus jų pastatyta net 45-i, daugiausia 60-ies ir 80-ies butų.Neužtrukime ilgiau Švyturio gatvėje, ir leidžiamės žemyn Širvio gatve iki už 75-ojo „dangoraižio“ pasislėpusio statinio: jame buvo garsusis taros supirkimo punktas, aplink kurį nuolat besisukiojo tūlo Mieželio vadovaujama kompanija, kaulijusi dešimtį kitą kapeikų alui. Tik nežiūrėkite iš aukšto į taros punkto priėmėją ar kroviką: įjungę fantaziją, šie, berods, nesudėtingų profesijų asmenys, per metus be vargo galėjo užsidirbti pinigų naujam automobiliui, kuomet gerai uždirbantis specialistas turėjo tam „juodai“ taupyti penkerius metus. Pereinam parkelį (į „Daržovių“ parduotuvę kitoje Antakalnio gatvės pusėje mes dar užsuksim, pasidomėdami manipuliacijų vaisių dydžiu būdais), kuriame kadaise vyrai gainiodavo kamuolį, o 1971-1972 buvo laikinasis troleibusų žiedas, kol dabartinis buvo rekonstruojamas, statant transporto tiltą.
Parkelio pakraštyje randame turgelį, persikėlusį ten nuo „senosios“ klinikinės ligoninės tvoros Klinikų gatvės pašonėje, kai buvo pradėta Vaikų poliklinikos statyba. Tiesa, dar turime prisiminti ilgokai atsilaikiusį mokamą ir saugomą parkingą, ypač išpopuliarėjusį devintajame dešimtmetyje, įsisiautėjus automobilių ir jų dalių vagims. Pereiname Tverečiaus gatvę, ir matom didžiulę iš darbo grįžtančių vilniečių eilę prie „neužmušamo“ – jokie laikmečių vėjai jam nebuvo baisūs, dėl ypač puikios vietos – spaudos kioską: visiems maga nusipirkti bene įdomiausią, mažiausiai propagandiniu šlamštu prifarširuotą dienraštį – „Vakarines naujienas“. Mestelim akį į kitoje gatvės pusėje dunksančią 22-ąją vidurinę , ir nelėtinam žingsnį: netrukus mūsų akys jau bado vieną įdomiausių Vilniaus maisto produktų parduotuvių – „Pavasarį“, kuris kasmet, gegužės mėnesiui artėjant, buvo porai savaičių uždaromas, didžiuliai langai uždangstomi storomis užuolaidomis, o prie durų iš pat ryto rikiuodavosi vyrai paraudusiais veidais. Ne, nemanykite, kad tai buvo patvoriniai mėlynanosiai – tai Antrojo pasaulinio (tuomet dažniau vadintu Didžiuoju Tėvynės) karo veteranai, kiek išvarginti gėrimų, stipresnių nei narzanas O štai čekišką alų „Golden Pheasant“ buvo galima be varo iš jų perpirkti už dvigubą kainą: nors brangoka, tačiau alus pasterizuotas, ir ilgai negenda – apsimoka kartais pasipuikuoti prieš draugus ir save patį O ar žinote, kaip „prichvatizavimo“ metais (berods, 1993?) naktį nugriaudėjęs sprogimas išmušė tuomet jau tuščio „Pavasario“ visus langus taip, kad platus šaligatvis iki pat Antakalnio gatvės buvo nuklotas smulkiais stikliukais? Daugybė įdomiausių istorijų susiję su kasdien mano buvotu „Pavasariu“, bet laikas traukti tolin…
O štai čekišką alų „Golden Pheasant“ buvo galima be varo iš jų perpirkti už dvigubą kainą: nors brangoka, tačiau alus pasterizuotas, ir ilgai negenda – apsimoka kartais pasipuikuoti prieš draugus ir save patį O ar žinote, kaip „prichvatizavimo“ metais (berods, 1993?) naktį nugriaudėjęs sprogimas išmušė tuomet jau tuščio „Pavasario“ visus langus taip, kad platus šaligatvis iki pat Antakalnio gatvės buvo nuklotas smulkiais stikliukais? Daugybė įdomiausių istorijų susiję su kasdien mano buvotu „Pavasariu“, bet laikas traukti tolin…Kulniuojam toliau, ir 97-ajame randame puikų knygyną „Atžalynas“, nuo pat įėjimo durų užburdavusį magišku naujų knygų kvapu Propagandinė rašliava, kaip ir priklauso, buvo eksponuojama prie įėjimo durų, po dešinei, tik nieko ji nedomino, kol mokytojai savanoriškai-priverstinai nurodydavo nusipirkti Brežnevo(?) rašytas knygiūkštes, postringaujančias nebūtus ir neįtikimus dalykus: jas dar aptardavome mokykloje, nors ir nei vienas nebuvome perskaitę Pasisukioję nedideliame, jaukiame knygyne, dumiam laukan ir pasigrožim jo neeiline, išraiškinga ir meniška iškaba, tuomet paėjėsim iki 99-ojo, kurio rūsyje buvo viena pirmųjų legalių svarmenų kilnojimo salių – „kačialkų“, o tarp 97-ojo ir 99-ojo esantis kalnelis, šalia laiptų iki Medžiotojų gatvės, buvo pamėgta visų keturių – 93-ojo, 95-ojo, 97-ojo ir 99-ojo – namų vaikų čiužinėjimo su rogėmis vieta. Visgi statyti sniego pilis ir kariauti gniūžčių („sniečkių“) karus bei žaisti ledo ritulį vaikai rinkdavosi į manojo, 93-ojo, kiemą Dirstelkim pro pusrūsio langą į „kačialką“ – dunksi drūtų vyrų kilnojami svarmenys – o išpopuliarėjo ši vieta devintojo dešimtmečio vidury, ėmus kurtis (tikriau – legalizuotis pogrindiniams) kooperatyvai, kartu su jais atsirado ir plačiapečių vyrukų kompanijos, aktyviai „šefavusios“ kooperatorius, tad „kačialkos“ tapo būtinos, norint palaikyti įspūdingą globėjų fizinę formą.
Propagandinė rašliava, kaip ir priklauso, buvo eksponuojama prie įėjimo durų, po dešinei, tik nieko ji nedomino, kol mokytojai savanoriškai-priverstinai nurodydavo nusipirkti Brežnevo(?) rašytas knygiūkštes, postringaujančias nebūtus ir neįtikimus dalykus: jas dar aptardavome mokykloje, nors ir nei vienas nebuvome perskaitę Pasisukioję nedideliame, jaukiame knygyne, dumiam laukan ir pasigrožim jo neeiline, išraiškinga ir meniška iškaba, tuomet paėjėsim iki 99-ojo, kurio rūsyje buvo viena pirmųjų legalių svarmenų kilnojimo salių – „kačialkų“, o tarp 97-ojo ir 99-ojo esantis kalnelis, šalia laiptų iki Medžiotojų gatvės, buvo pamėgta visų keturių – 93-ojo, 95-ojo, 97-ojo ir 99-ojo – namų vaikų čiužinėjimo su rogėmis vieta. Visgi statyti sniego pilis ir kariauti gniūžčių („sniečkių“) karus bei žaisti ledo ritulį vaikai rinkdavosi į manojo, 93-ojo, kiemą Dirstelkim pro pusrūsio langą į „kačialką“ – dunksi drūtų vyrų kilnojami svarmenys – o išpopuliarėjo ši vieta devintojo dešimtmečio vidury, ėmus kurtis (tikriau – legalizuotis pogrindiniams) kooperatyvai, kartu su jais atsirado ir plačiapečių vyrukų kompanijos, aktyviai „šefavusios“ kooperatorius, tad „kačialkos“ tapo būtinos, norint palaikyti įspūdingą globėjų fizinę formą.Trumpam pereikim gatvę, ir kyštelkim nosį į „specligoninės“ (Ketvirtosios valdybos respublikinės ligoninės) kiemą: šalia nedidelio parkingėlio stiebiasi sovietinis agitacinis transparantas, o štai nuošalesnėje vietoje, arčiau tvoros, įsikūrusi tikrai daili dekoratyvinė skulptūra „Moteris“, prigulusi ant trijų tamsiai pilko akmens luitų postamento. Skulptūros medžiaga – estiškas dolomitas, moteris pavaizduota gana pikantiškoje pozoje: pusiau prigulusi, sulenkusi kojas ir pakėlusi galvą. Įdomiai pakeistos kūno proporcijos: galva sumažinta, kūnas – sustambintas. Tai skulptoriaus Vlado Vildžiūno išmonė ir kūryba, atsiradusi ligoninės teritorijoje 1967 m. Šiek tiek statistikos apie pačią ligoninę: sklypas net 9,2(!) ha, dviejuose stacionaro korpusuose yra po 120 lovų, polikliniką su stacionaru jungia fizioterapijos ir ligonių priėmimo korpusai, komplekse yra ir hidroterapijos korpusai, skalbykla, net šarvojimo salė… Polikliniką, stacionaro korpusus ir ūkinę dalį jungia tuneliai, ligoninė statyta trimis – 1966, 1974, 1983 – etapais, vėliausiai pastatytas hidroterapijos korpusas (artimesnis degalinei) su dengta galerija. Tad sovietiniai funkcionieriai savo gydymu buvo pasirūpinę
Palikę dar neišvaikščiotas Žirgo, Sruogos, Tverečiaus, Oginskio, Lentupio, Medžiotojų, Naujakurių gatves-gatveles (o kur dar medinis namukas, pasislėpęs už 95-ojo!), pro troleibusų žiedą pėdinam link kino studijos ir vieno iš Vilniaus hipodromų – ar norėtumėte juos aplankyti?..
