Dažnas žinome, kad vilniškės šv.Jonų bažnyčios fasadas, žvelgiantis į Pilies gatvę, kadaise buvo dekoruotas freskomis 1710-1711 metų maro aukoms atminti, XIX a. pradžioje freskos, deja, buvo užtinkuotos – išlikusi yra tik epitafija – o nukryžiuotąjį pradangino sovietmečiu. Šiam – trijų šimtmečių senumo – skaudžiam Vilniaus istorijos etapui atminti yra skirtas kitas, ne kievieno pastebėtas nežinomo dailininko kūrinys šv.apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios šoniniame fasade, Antakalnio gatvės pusėn.
Nuo XV iki XVIII amžiaus Lietuvą aplankė 22-i maro epidemijos, nutikdavo jos gana reguliariai – kas 7-8 metus. Daugumą aukų Vilniaus regione nusinešė 1710-1711 metų maras, visiškai epidemija nuslopo tik 1717 m. Per šį laikotarpį išmirė du trečdaliai Lietuvos gyventojų, ištisi kaimai tapo apleisti. Mirusiuosius negalėdavo palaidoti, tad jie gulėjo gatvėse ir maro apniktuose namuose, į kuriuos mėnesį laiko neleisdavo patekti. Karantiną užtikrindavo kariūnai, šaudydavę į bandžiusius pabėgti iš užkrato epicentro, o nepranešusieji apie susirgusius netekdavo pilietinių teisių. Vienam kuriam kaimo gyventojui susirgus, visą kaimą išvydavo gyventi savadarbėse pašiūrėse, o visus kaimo namus sudegindavo. Surinktus lavonus laidodavo grupinėse kapavietėse, užberdami storu kalkių sluoksniu.
Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia Vilniuje 7-ame deš.
