Manieji bičiuliai nesunkiai rado susitikimo vietą, nors jiems daug geriau pažįstama XX amžiaus pradžia, o ne XIX vidurys. Abu užtikau besišnekučiuojančius ant senojo – medinio – Užupio tilto, kurį netruks įamžinti nuotraukoje Juzefas Cechovičius. Pasilabinę, pasidairėm į priešingame Užupiui Vilnelės krante išsimėčiusias Tymo kvartalo trobas – savotišką anuomečio Vilniaus „raudonųjų žibintų” rajoną. Kariūnai smarkiai nustebo sužinoję, kad XX amžiaus vidury pasaulį sukrės dar vienas pasaulinis karas, kurio liepsnose pradings bemaž visi Tymo pastatai, tad jų vietoje drieksis Aukštaičių gatvė bei išsiskėtos erdvi aikštelė automobiliams netoliese Česlovo Milošo laiptų, vedančių link Užupio. Besikalbant, iš žydų kvartalo, irgi pradingsiančio Antrojo pasaulinio liepsnose, atskubėjo garbusis pirklys Mordechajus – šios mūsų kelionės vadovas. Pasivadinome jį ekskursijai po carmečio Vilnių, nes visi trys esame iš gerokai vėlesnių laikų, o aš – išvis gimęs šimtmečiu vėliau, nei šio mūsų pasivaikščiojimo laikmetis. Sutarėm, kad kelionėje mums talkins senovinio Vilniaus vaizdų albumo iliustracijos, ir leidomės kelin nuo Išganytojo (anuomet – Spaso) vartų pašonėje buvusios stačiatikių šventovės griuvėsių.
„Vilniečiai netrunka ištampyti Spaso (Išganytojo) cerkvės liekanų plytas, tad po kurio laiko statinio neliks nei kvapo”, – dalijosi išmintimi Mordechajus.
Užvertėme galvas į Užupio tilto pašonėje dunksančios stačiatikių katedros bokštus, o Mordechajus pasikasė pakaušį ir prabilo: „Pamenu, kad šioje vietoje būta nedidukės stačiatikių šventovės, menančius kunigaikščio Algirdo laikus – tai byloja gotikiniai intarpai galiniame fasade, bet ėmęsis rekonstrukcijos Čaginas ne kažin kiek ta gotika domėjosi – jam svarbiau buvo pastatyti įmanomai didesnį ir masyvesnį pastatą, konkuruojantį dydžiu su katalikų šventovėmis.” Von Lendenas netruko įsiterpti: „Ne tik naujomis statybomis ar rekonstrukcijomis carinė valdžia piršo stačiatikybę, bet ir katalikų šventoves vertė cerkvėmis – taip nutiko šv. Kazimiero bažnyčiai.” „Na, kam jau kam, o jums tai nepriekaištauti stačiatikiams dėl Kazimiero bažnyčios vargų, mat užėmę Vilnių, patys pasigriebėt tą šventovę vokietukų įgulos reikmėms, net pats kaizeris Vilhelmas joje lankėsi”, – atsikirto poručikas Ledovskis. „Tas tiesa, tačiau visą vidaus puošybą ir altorius tai popai ir djakonai suniokojo”, – užstojau aš net paraudusį von Lendeną.
„Mieli ponai, gal jau nebesiginčykim taip aršiai, kaip mesjė gido laikais seime politikieriai, o prisiminkim, kaip šis statinys atrodė XIX amžiaus vidury”, – išmintingai pasiūlė Mordechajus, ir visi kartu pasidairėme į praeitį.
„Na, jeigu suktume laikrodį dar smarkiau atgal, tai galėtume išvysti, jog pastatas dar XVII amžiaus pradžioje nebuvo toks sunykęs”, – pastebėjau aš.
Paėjėję trumpute Išganytojo gatvele, kadaise vedusia prie vienų Vilniaus vartų, pasukome į Bokšto gatvę, ir ja priėjome šv. Paraskevės cerkvę.
„Kai buvau mažas, XIX a. pradžioje šis statinys atrodė labai kukliai”, – atidžiai besiklausantiems kariūnams porino barzdotasis Mordechajus.
„Prieš pradedant atstatymo darbus, atliktiems vadovaujantis Nikolajaus Čagino projektu, iš Paraskevės cerkvės buvo telikę griuvėsiai”, – prisiminė Mordechajus, o aš netrukau įsiterpti: „XXI amžiuje čia melsis stačiatikiai lietuviai, ir pamaldos vyks ne rusų, o lietuvių kalba, tik šių tikinčiųjų bendruomenė itin negausi, tad ir pasirinkta tokia nedidelė šventovė. Apskritai požiūris į stačiatikybę bus smarkiai įtakojamas naujojo Rusijos diktatoriaus Putino grobikiško karo Ukrainoje: netikša šią agresiją sumanys gerokai įsibėgėjus XXI amžiui”. „Didelė nuodėmė yra vieną gyvybę atimti, o milijonų likimus sudaužiusį karą sumanyti gali tik visiška padugnė…”, – mąsliai nutęsė barzdą pasiglostęs Mordechajus, ir nukulniavome link Teatro aikštės, kurioje jau dairėmės su kariūnais.
„Po 1863-1864 metų sukilimo carinė administracija ėmė piršti lietuvaičiams stačiatikybę, tad prikamšė visą Vilnių „svogūninės” architektūros”, – dusliai atsiduso Mordechajus, o aš netrukau perklausti: „Ar tai vis Čagino ir Muravjovo sumanymai?”. „Tikrai taip”, – patvirtino Mordechajus, patikslindamas: „Po sukilėlių išžudymo bei tremčių, Vilniuje įsisuko tikras stačiatikybės diegimo vajus, o šios šventovės fasade net padėkos lenta visų nekenčiamam Muravjovui įmūryta, atseit, „už rimties atkūrimą ir tikėjimo diegimą.”
„Teko girdėti, kad iki perstatymo priešais cerkvę stovėjo vilniečių namai, kurie rekonstruojant buvo nugriauti”, – klustelėjau Mordechajų, o šis nedelsdamas patvirtino: „Tikrai taip, ir ne tik čia, bet ir priešais Paraskevės cerkvę, kurią ką tik matėme, Siuvėjų skersgatvyje buvę namai irgi buvo nušluoti nuo žemės paviršiaus, vykdant rekonstrukciją.” „Tamsta norite pasakyti, kad carinė administracija, diegdama stačiatikybę, metodų nesirinko, ir vilniečių interesų nepaisė?, – mandagiai perklausė von Lendenas. „Tikrai taip, visi užkariautojai nepaiso vietinių žmonių poreikių: ar tai būtų caras, ar kaizeris, ar fiureris, ar dar koks netiška…”, – garsiai pamąstė Mordechajus.
Nesuvaldėm žingeidumą ir kyštelėjom nosį į šv. Nikolajaus valdas, išvysdami puošnų ikonostasą – carinis režimas lėšų stačiatikybei negailėjo.
Pakeitę pokalbio toną iš aštraus ginčo į dalykišką pasišnekėjimą, kyštelėjom nosį į švč. Trejybės šventovės kiemą, kurio vaizdas ne taip ir smarkiai pasikeis amžių tėkmėje, o varpinė iki šiol liks apleista ir besiprašanti restauracijos. Manieji pakeleiviai net išsižiojo sužinoję, kad XX amžiuje sovietų administracija čia įrengs statybinių medžiagų laboratoriją, o vėliau – sporto salę. „Pasibjaurėtina…”, – atsiduso Mordechajus, pridurdamas: „Akla kova su tikėjimu tik priartina visų rūšių režimų griūtis.”
Perėję į kitą gatvės pusę, užsukom į šv. Dvasios vienuolyno kiemą, apsuptą neišvaizdžių pastatų, ketindami nusileisti į požeminį mauzoliejų.
Trijų Vilniaus kankinių palaikus priglobęs požeminis mauzoliejus bene labiausiai sudomino mane patį, nes mūsų laikais galimybės nusileisti į jį nėra.
Sugrįžę gatvėn, pasidairėme į Aušros vartuose esantį Dievo motinos paveikslą, gerai matomą pro atvirus koplyčios langus.
Apsisukę, leidomės gatve žemyn link Vilniaus centro, kur dar dunksojo carinės administracijos nepaliesti Žemutinės pilies mūrai, tegul ir apnykę.
Pakeliui dar spėjome dirstelėti kieman, ir išvysti kunigaikščio Algirdo laikus menančios šventovės kontūrus, vilniečių įterptus į gyvenamąjį namą.
„Ech, pamenu aš mūsiškį pasivaikščiojimą Jurgio, o gal net Georgijaus, prospektu„, – raitydamas ūsus, prabilo Ledovskis, papildydamas: „Ten mano pirmtakai tokią dailią koplyčią surentė sukilėlių nudaigotiems kazokams atminti.” „Kam daili, o kam – nelabai”, – nukirto von Lendenas, ir pridūrė: „Vos mums iš Vilniaus išsinešdinus, šis carinis intarpas bus mikliai išardytas, ir šv. Jurgio bažnyčios kaimynystėje jūsiškio statinio nebeliks.” „Mesjė poručike, turiu jus paraminti”, – paguodžiau nusiminusį kariškį, paaiškindamas: „Visokiausių stovylų būta šioje aikštėje, tarpukariu net fontanėlis ten buvo įrengtas, vėliau stypsojo paminklas tūlam sovietų kariškiui, bet ateis laikas, ir lietuvaičiai deramai sutvarkys Vilniaus širdyje esančią Vinco Kudirkos aikštę, net paminklą jam pasistatys.” „Gerbiamieji, siūlau nebesiginčyti, o keliauti link Žaliojo tilto, kurį perėję išvysime dailią XIX amžiaus Vilniaus panoramą”, – išmintingai pasiūlė Mordechajus, ir nukulniavome tilto link, kur, beje, teko sargybiniui susimokėti už perėjimą drūtu statiniu.
Sustoję ant upės kranto, apsalome nuo prieš akis atsivėrusios panoramos, ir nejučia užmiršome karštus ginčus dėl Vilniaus prikamšymo cerkvėmis.
Apstoję Mordechajaus išsitrauktą Vilniaus planą, įsitikinome, kad suskubome aplankyti tik nedidelę dalį XIX amžių atspindinčių statinių, tad bičiuliškai sutarėme pratęsti kelionę kitąsyk, ir manieji virtualūs palydovai ramiai nulingavo kiekvienas į savo laikmetį.
Atsisveikinau su XIX amžiaus Vilniumi prie gyvenamu namu virtusios šv. Nikodemo cerkvės, o pabuvoti praeity mums padėjo I.Trutnevo litografijos.
