Šiandieną mėgaujamės net trimis poilsio dienomis Kūčių ir Kalėdų periodu, ilgiau pasimėgaujame miegu ir sausio 1-ąją – taip pat šventinę dieną, o ir kitų atmintinų dienų nestokojame. Manosios – pusamžių – ir vyresnių kartų atstovai gerai mena pastelinį laikmetį, kai vienintelė tikra šventė buvo Naujieji metai. Tiesa, šiek tiek pagražinau sakydamas, kad jie nebuvo politizuoti, nes kitos sovietų šalelės valstybinės šventės buvo susiję su režimui svarbiomis datomis (ir gegužės 1-oji smarkokai propagandinė diena), nes Naujųjų sutikimui buvo prikergti maskoliški simboliai – Senelis Šaltis („Ded Moroz”, rus.) ir Lietuvoje niekuomet negirdėta bei neregėta Snieguolė („Sniegūročka”, rus.). Būtent šie du personažai dalyvaudavo vaikams rengtuose šventiniuose vakarėliuose, (taip pat) nusižiūrėjus nuo imperijos užkaborių, vadintais „žiburėliais”. Kalėdos iš šventinių dienų tarpo buvo uoliai vejamos taip pat nuplagijuota nuo maskolijos „Žiemos švente” (minėjau ją, rašydamas apie Vingio parko veido kaitą). Tasai „Senelis Šaltis” kartais apsilankydavo ir vienuose ar kituose namuose, mažųjų džiaugsmui atnešdamas dovanėlių, tiesa, ne veltui – už padeklamuotą eilėraštį ar kokį darbelį. Dar viena svarbi pareiga mokinukams – padėti seneliams surašyti naujametinį sveikinimą giminaičiams, tiesa, lietuviškų atvirukų „Su Naujaisiais metais” vis pritrūkdavo spaudos kioskuose ir pašto skyriuose, o štai rusiškų „S novym godom” – nors vežimu vežk. Atsitiktinumas ar nuoseklumas?..
Kaip gi anuomet lietuvaičiai rengdavosi Naujiesiems, kokie pasirengimo rūpesčiai apnikdavo, kaip atrodė miestai, kaip pasipuošdavo viešosios erdvės? Savaime suprantama, kalbėdami apie aną laikmetį, turime prisiminti, kad gyventa deficito (stygiaus) sąlygomis, kai elementarų maisto produktą – majonezą, marinuotus žirnelius ar pan. – nusipirkti galėjai tik blaškydamasis po miesto parduotuves, ir dar atstovėjęs ilgą eilę, bei permokėjęs dėka suktos kasininkės, mikliai pridėdavusios prie mokėtinos sumos keliolika kapeikų. Pirmas ir svarbiausias naujametinis akcentas buvo centrinėje miesto ar gyvenvietės aikštėje papuošta naujametinė eglutė – visuomet natūrali, tačiau išradingai padabinta, išmoningai apšviesta. Namuose buvo puošiamos irgi tikros eglutės, nes dirbtinės sovietų šalelėje buvo retenybė, o ir nelabai populiarios dėl gana kuklios kokybės. Šventiniu apšvietimu pasipuošdavo svarbiausios gatvės ir pastatai, o Naujųjų naktį, maskolijos sostinės kurantams – anuomet Lietuvai buvo prikergtas kita laiko juosta (valanda vėlesnė, nei dabar) – nugriaudėdavo šventinis saliutas. Vilniuje pyškinta nuo Tauro kalno, kartais – iš Kalnų parko (Gedimino kalno?). Yra išlikę nemažai šių saliutų nuotraukų, nes kitas saliutas – sovietų imperijos pergalės prieš nacius proga gegužės 9-ąją – daugumai asocijavosi su Lietuvoje išplitusia radonųjų nusmuktkelnių (sovietų kareivų) armija ir lietuvaičių prievole dvejus metus išbūti rekrūtais toje bukumo bei vagiliavimo persmelktoje kariaunoje.
Šventiniu šampanu aprūpindavo Alytaus vyndariai, tiesa, nuotaiką gadindavo ant šampano butelių užlipdyta etiketė „Sovetskoje šampanskoje” anuomete valstybine kalba – patys suprantate, kokia. Lietuvos įmonė gamina šampaną lietuvaičiams, o užrašas – ne lietuviškas. Nenorėdami susigadinti šventinę nuotaiką, apie totalinę rusifikaciją daug nekalbėsime, ir žengsime į maisto produktų parduotuves, kuriose gerą savaitę iki Naujųjų jau vingiuoja eilės prie produktų neįmantrioms, bet jaukioms šventinėms vaišėms: mišrainei su žirneliais, „pablatom” (pažinčių dėka) gautai rūkytai dešrikei ar mėsos vyniotiniui, randa vietą ir konditerijoje užsisakytas torčiukas, dailiai mirga čekiško krištolo taurių briaunos ir gražiai serviruoti indai – kaip bebūtų keista, tačiau jų sovietijoje netrūko. Kaip ir Kūčių vakarą, garbingoje vietoje puikuojasi silkė „pataluose” oi, kiek darbščioms šeimininkėms būdavo triūso išrinkti tūkstantį ir vieną kauliuką iš ne itin patraukliai kvepėjusios silkės! Atsigaivinimui – kisielius, o suaugusiųjų laukia ne vienas buteliukas stipresnio gėrimo. Dvyliktą nakties televizijos programa ims rodyti centrinę – maskolijos – programą, o naujametinį sveikinimą televizijoje vograus pusdvėsis sovietijos vadukas. Vėliau – „Naujametinis žiburėlis” iš kremlinės sostinės ir neįmantrios sovietinės estrados dainuškos. Nepamiršim paminėti, kad rengti ir naujametiniai vakarai visuomeninėse erdvėse: Vilniuje bene žinomiausi/populiariausi vykdavo Profesinių sąjungų kultūros rūmuose, kurių praeityje nesenai lankėmės.
Na, o mažiesiems ir moksleiviams menkiau svarbūs visi pasirengimo Naujųjų šventimui rūpesčiai: keistasi dovanėlėmis mokykloje – pvz. Vytis per Pauliui, o Paulius – Vyčiui, iš anksto sutarus maksimalią dovanos vertę (kokius du-tris rubliukus.) Tiesa, vieni žiūrėdavo į šį reikalą atsakingai, ir suko galvą dėl vertos dėmesio dovanėlės, o kiti tiesiog atsikratydavo nereikalingu daiktu ar suvenyru. Būta ir kito varianto: klasėje apsilankydavo vis tas pats „Senelis Šaltis”, ir iš maišo traukia dovanas: vienodas visoms mergaitėms, ir vienodas visiems berniukams – kad nebūtų jokių pykčių, jog dovanėlė vienam geresnė nei kitam. Mokyklose bei darbovietėse vykdavo šventiniai vakarai, kurių metu negailėta pinigėlių dovanoms, o ir metinė premija – priedas prie atlyginimo – smarkiai pagerindavo nuotaiką bei ūpą gurkštelti stipresnio už šampaną gėrimo. Pasirengimas tokioms šventėms vykdavo labai atsakingai, dailiai papuošiant eglutes aktų (nepainiokite su fotografijos aktu!) salėse. Šis procesas buvo ir malonus, ir reikalaujantis laiko, nes porą savaičių iki Naujųjų – ne lapkričio mėnesį, kaip kad šiandieną pradedamas kalėdinių dovanų piršimo vajus – startuodavo prekyba eglutės papuošalais, ir žaislų skyriuose (papuošimais prekiauta būtent čia) nusidriekdavo eilutės. Tikra sėkme buvo „gauti” (nusipirkti) Rytų Vokietijos gamybos žaisliukai, gerokai dailesni ir įdomesni už sovietinius. Pačią eglutę galėdavai nusipirkti turgavietėse ar kurios nors parduotuvės kieme – nelygu, kur žaliaskares atveždavo atviras girininkijos sunkvežimis.
Smagia pareiga buvo eglutės namuose puošimas, kuriame aktyviai dalyvaudavo visi šeimynykščiai. Naujųjų rytą po mišku dvelkiančia egle stebuklingai atsirasdavo dovanėlės, kurias naktį atnešdavo vis tas pats šelmis „Senelis Šaltis”, nei negalvojęs jas kišti į kojinę: tik priminsiu, kad kalėdinės tradicijos anuomet buvo ujamos ir primirštos, o štai Kūčių – ne. Itin laukdavo Naujųjų moksleiviai, nes tuomet prasidėdavo gerą dešimtį dienų trukdavę moksleivių atostogos, kurias sumanesni pagražindavo krepšiniu mokyklos salėje ar trankiu pasibuvimu draugų rate, privalomai pasipasakojant „antitarybinius” (antisovietinius) anekdotus apie nukvakusius imperijos vadukus ir jų sukriošimu pasireiškiančias kvailystes. Na, o įprastas Naujųjų sutikimas – namuose su artimaisiais, draugų rate ar pas kaimynus, o gal naujametiniam vakare ar prie miesto eglutės. Tiesa, pastarasis variantas neretai baigdavosi įkaušusių rėkalojimais, butelių daužymu ir fizionomijų lyginimu, tad įprastai prie centrinės eglutės išsiruošdavo skaitlingos kompanijos, kurias mušeikos ir chuliganėliai bijodavo užkabinti. Kalėdų tradicijoms prislopus, Naujieji ir prieš juos šurmuliavęs pasirengimo šventėms laikotarpis tapdavo tikra atgaiva nuo sovietinio slogučio ir ideologinių paistalų. Šiandieną sovietmečio „žinovai”-„tyrėjai”-„analitikai” linkę tirštu degutu sutepti visą laikmetį, kuriame teko dirbti dvejoms kartoms, nenoromis prisitaikant prie kuklių būties sąlygų, tačiau savo akimis matę lietuvaičių išradingumą pasiruošti „naujamečiui” tiks pasijuoks iš sovietofobų diletantiškų paistalų.
Prisiminti išradingą ir sumanų Naujųjų Metų šventimą mums padėjo AIDŲ fotoarchyvas.
