Pasak mokslininko Robio Kolinzo, „technologiškai įmanoma, kad saulės veidrodžiai atspindėtų šviesą, šilumą (ir elektromagnetinį spinduliavimą) iš centrinio branduolio, t. y. plazminio spinduliavimo šaltinio, esančio kristalinio/metalinio lydinio veidrodžio centre ir laikomo magnetiniu lauku“.
Kaip įsitikinsime vėliau, Didžioji piramidė buvo ne tik sukonstruota kaip kristalas ir veidrodis, bet ir gamino būtent tokią plazmą, semdama ją iš Saulės, Saulės sistemos ir pačios galaktikos energijos, kartu su Saulės „žvaigždiniu varikliu“ – termobranduolinės sintezės energija. Puikiame tyrime „Dievų technologija: neįtikėtina senovės mokslo paslaptis“ rašytojas Deividas Hatčeris Čaildresas tiria esamus „senovės atominio karo“ įrodymus.
1947 m. vasario 6 d. laikraštyje „New York Herald Tribune“ pasirodė straipsnis apie neįprastas archeologines anomalijas. Straipsnyje buvo pranešta štai kas: Kai Naujojoje Meksikoje buvo susprogdinta pirmoji atominė bomba, dykumos smėlis virto sukepusiu žaliu stiklu. Šis faktas, pasak žurnalo „Free World“, pritraukė kai kurių archeologų dėmesį. Jie vykdė kasinėjimus Eufrato slėnyje ir aptiko žemės ūkio kultūros sluoksnį, datuojamą VI tūkstantmečiu prieš mūsų erą, ankstesnį gyvulininkystės kultūros sluoksnį ir dar senesnę urvinę kultūrą. Neseniai jie atkasė gilesnį sluoksnį, sudarytą iš… sukepusio žalios spalvos stiklo.
(Toliau skaityti kviečiam AIDŲ prenumeratorius: kiekvienam užsiprenumeravusiam metams dovanojam jo pasirinktą knygą iš >1000 leidinių sąrašo.)
