Dingusios jūros saloje
Paskutinė šioje kelionėje mano lankyta vieta buvo Barsakelmes‘o gamtos rezervatas esantis to paties pavadinimo saloje Aralo jūroje. Tačiau liūdna suvokti, kad čia per pusšimtį pastarųjų metų įvyko viena didžiausių Vidurinėje Azijoje ekologinė katastrofa. Aralo jūra vadinamo didžiulio ežero, kuris pagal plotą buvo ketvirtas pasaulyje ir didesnis kaip Lietuvos teritorija, dabar neliko. Tiksliau, – giliausiose vietose liko keletas atskirų „ežeriukų“, kurių bendras plotas sudaro tik mažą dalį buvusio jūros ploto. Taip įvyko todėl, kad iš tolimų kalnų per dykumą atitekančios dvi didelės upės – Syrdarija ir Amudarija – nustojo „maitinti“ Aralo jūrą. Jų vanduo per gausybę iškastų kanalų nukreipiamas medvilnės plantacijoms drėkinti, todėl nepasiekia žemupių. Esant karštam, sausam klimatui ir greitam vandens išgaravimui, vandens lygis seklioje Aralo jūroje maždaug nuo 1960 metų ėmė sparčiai žemėti, o vandens druskingumas – didėti. Palaipsniui jos dugnas apsinuogino ir didžiuliuose plotuose virto druskinga dykuma, kurioje atsidūrę šimtai rūdijančių žvejų laivų teprimena čia buvusią jūrą. Pučiant vėjui čia kyla druskų audros, kurios išnešioja jas ir dugne buvusias toksines medžiagas po plačias apylinkes padarydamos jų dirvožemius nebetinkamus žemdirbystei. Pavojų kelia ir Atgimimo saloje veikusi slapta bakteriologinio ginklo laboratorija, kuri žlugus Sovietų Sąjungai buvo palikta likimo valiai. Išdžiūvus jūrai, saloje palaidoti bakteriniai užkratai gali išplisti. Visi šie pokyčiai paveikė ir žmonių gyvenimą, – regiono klimatas tapo dar atšiauresnis, buvusios žvejų gyvenvietės apmirė, labai padidėjo jose likusių gyventojų mirtingumas.
Dideli pakitimai įvyko ir Barsakelmes‘o rezervate, įkurtame 1939 metais, siekiant apsaugoti natūralias molingas dykumas, pagausinti kulanų, saigų, džeiranų populiacijas. Man besilankant rezervate, jo teritorija apėmė tik minėtą salą, užimančią 133 kvadratinius kilometrus. Vėliau jūrai senkant ši sala pradžioje virto pusiasaliu, o dar vėliau tapo sausumos dalimi ir dabar primena dykumoje iškilusią aukštumą. Dalis aplinkui salą atsiradusios sausumos taip pat buvo priskirta rezervatui. Be to,šio amžiaus pradžioje jam priskirta ir netoliese buvusi Kaskakulano sala bei aplinkui ją esanti teritorija, todėl visas rezervato plotas dabar yra apie 1600 kvadratinių kilometrų. Rezervate tiriamas jūros nusausėjimo poveikis vietos gamtai, vertinama ekosistemų būklė ir kaita. Tęsiamas ir retų bei nykstančių žvėrių veisimas bei platinimas.
Bene didžiausias dėmesys rezervate buvo skiriamas kulanams, – simpatiškiems į arklius ir asilus panašiems kanopiniams žvėrims, kurie kadaise buvo plačiai paplitę Azijos stepėse bei pusdykumėse. Per paskutinius šimtmečius dėl medžioklės ir kitos žmonių veiklos beveik visose jų gyventose vietose kulanai išnyko, todėl susirūpinta jų apsauga. 1953 metais į Barsakelmes‘o salą iš Turkmėnijos atvežti 9 kulanai. Netrukus jie ėmė veistis, o man lankantis saloje, joje gyveno apie 20-30 kulanų. Vėliau, nusekus jūrai ir trūkstant saloje gėlo vandens, nemažai kulanų perkelta į kitas Kazachijos saugomas teritorijas. Iš likusių saloje kulanų dalis nugaišo, o kiti apsigyveno ir ėmė sėkmingai veistis netolimoje Kaskakulano saloje bei gretimose teritorijose, kur jie rado geriamo vandens ir geresnes mitybos sąlygas. 2005 metais čia jau gyveno beveik 200 kulanų. Sparčiai augo šių žvėrių skaičius ir kitose Kazachijos saugomose teritorijose. Dabar Kazachijoje ir Turkmėnijoje gyvena apie 4-6 tūstančiai kulanų. Bet daugiausia jų yra Mongolijoje – apie 40 tūkstančių.
Kiek kitaip klostėsi antilopių saigų apsaugos reikalai. Šios savotiškos išvaizdos avies dydžio antilopės kadaise didelėmis bandomis klaidžiojo sausų stepių ir dykumų zonoje nuo Mongolijos iki Karpatų. Tačiau dėl besaikės medžioklės jų skaičius ėmė sparčiai mažėti, daug kur jų nebeliko, o 19 amžiaus pabaigoje ir 20 amžiaus pradžioje saigos atsidūrė ties išnykimo riba. Susirūpinus jų išsaugojimu, įtraukus į Tarptautinę Raudonąją knygą ir taikant įvairias apsaugos priemones, pastaraisiais dešimtmečiais sulaukta gerų rezultatų. Dabar saigos yra paplitę penkiose didelėse teritorijose priklausančiose Kazachijai, Mongolijai, Rusijos Federacijai ir Uzbekijai. Visose teritorijose antilopių skaičius auga. 2024 metais jose gyveno beveik 3 milijonai saigų. Apie 98% jų buvo Kazachijojos teritorijoje. Įvertinus saigų gausumą, čia jau leidžiama jų medžioklė. Saigoms būdingi staigūs jų skaičiaus svyravimai, kuriuos gali sukelti ne tik ligos, bet ir atšiaurios klimato sąlygos, kaip pasikartojančios giliasniegės žiemos ar sausros vasarą. 2015 metais po sunkios žiemos Kazachijoje žuvo apie 200 tūkstančių saigų. Bet šios antilopės po staigių gausos sumažėjimų geba labai greit vėl atsistatyti. Jų populiacijas neigiamai veikia ir brakonieriavimas, mitybinė konkurencija su naminiais gyvuliais, dirbtinės kliūtys jų sezoninių migracijų keliuose. Man lankantis Barsakelmes‘o saloje joje gyveno apie 200-300 saigų. Visoje saloje sutikdavau maisto beieškančius nedidelius jų būrelius, rasdavau negyvas saigas. Prieš keliolika metų, kai išdžiuvus jūrai sala tapo sausumos dalimi, saigos paliko salą migruodamos į gretimas teritorijas.
Trečia kanopinių žvėrių rūšis Barsakelmes‘o rezervate buvo grakščios gazelės džeiranai. Vaikščiodamas po salą juos mačiau gal tik kartą, bet radau kritusių džeiranų skeletų. Gal būt šios gazelės čia buvo retesnės ar atsargesnės nei saigos. Rezervato darbuotojų duomenimis 1983 metais saloje gyveno apie 160 džeiranų. Bet vėliau jų skaičius ėmė mažėti, – 2005 metais jau suskaičiuota tik 50 džeiranų, o 2009 metais jų čia neberasta. Manoma , kad džiūstant jūrai ir salai tapus pusiasaliu, šios gazelės migravo į tolimesnes vietas. Kadaise jos buvo plačiai išplitusios sausose stepėse ir dykumose nuo Kinijos ir Mongolijos iki Vidurinės Azijos , Užkaukazės, Turkijos. 19 amžiuje vien Kazachijoje jų gyveno keletas šimtų tūkstančių. Tuo tarpu 2008-2022 metais čia jų liko tik apie 12-15 tūkstančių. Pagal paskutinius vertinimus visose paplitimo vietose šiuo metu gyvena apie 120 – 140 tūkstančių džeiranų,- daugiausia jų išliko Mongolijoje. Nors džeiranai įrašyti į Tarptautinę Raudonąją knygą, jie labai kenčia nuo brakonieriavimo, nuo jų gyvenamų vietų panaudojimo žemės ūkiui, nuo gyvulių ganymo ir jų skaičiaus augimo. Didelę žalą jų populiacijoms daro pasikartojantys masiniai susirgimai bei sunkios žiemos, kuomet dėl gilaus sniego ar apledėjimo žvėrys nebe pasiekia maisto ir krinta nuo bado. Dėl šių priežasčių džeiranų skaičius nebeauga, o daugelyje teritorijų šios gazelės visai išnyko.
Gal ilgos kelionės nuovargis lėmė tą, kad Barsakelmes‘o saloje ne kasdien berašydavau kelionės dienoraštį, todėl dabar, praėjus pusšimčiui metų, tenka dėlioti prisiminimų šukes. Sala buvo beveik negyvenama, tik viename jos gale buvo keletas mažų namukų, – juose gyveno pora rezervato darbuotojų su šeimomis, apsistodavo laikinai atvykusieji. Šalia jų nusileisdavo ir nedidelis lėktuvas „An-2“, kuris čia buvo vienintelė susisiekimo priemonė. Pailgos formos, 23×7 kilometrų dydžio Barsakelmes‘o sala buvo beveik pačiame Aralo jūros centre. Joje praleidau net devynias dienas, tad turėjau laiko ją gerai apžiūrėti. Sala buvo gana aukštai iškilusi, plokščia, su stačiais skardžiais pakraščiuose. Joje buvo daug plikų ar reta žole apaugusių smėlingų bei molingų plotų, o likusioje dalyje augo reti saksaūlai ar kitokie krūmokšniai, kurie buvo svarbiausias klajojančių saigų ir džeiranų maistas. Kulanai laikėsi netoli nuo rezervato namukų, nes čia jie buvo papildomai šeriami ir beveik nebijojo žmonių.
Saloje visur sutikdavau ir geltonuosius starus, kurie į ją buvo atvežti dar prieš karą, norint veisti kaip kailinius žvėrelius. Jų gaudymu ir kailiukų ruošimu saloje užsiėmė pagyvenęs kazachas. Jūros sausėjimas tuo metu buvo jau prasidėjęs, todėl aplinkui salą driekėsi išdžiūvusio jūros dugno ruožas. Būnant saloje teko stebėti ir neįprastą reginį. Vieną šiltą naktį, kai aplinkui namuką kur gyvenau netilo cikadų čirškimas, paryčiais prabudęs išėjau laukan. Dangus buvo pilnas žvaigždžių, bet viename jo pakraštyje išvydau lėtai kylančią ir besiplečiančią šviesos juostą. Ji kilo be garso, bet netrukus juosta tarsi nutrūko, o nuo jos galo atsiskyrė ir ėmė žemėti šviesus taškas. Stovėjau to vaizdo pakerėtas ir nesuprasdamas kas vyksta. Bet greit atsikvošėjau ir, nubėgęs į namelį, grįžau su fotoaparatu. Kitą dieną iš radijo sužinojau, kad naktį į kosmosą pakilo viena iš „Sojuz“ raketų. Mat netoliese, maždaug už 300 kilometrų nuo salos buvo garsusis Boikonuro kosmodromas.
Dienoraštis
1971.04.19 – 20
Šias dvi dienas praleidau kelionėje. Traukiniu ir mašinomis pagaliau nusigavau iki Aralsko, nedidelio miesto rytinėje Aralo jūros pakrantėje. Jame buvo Barsa-Kelmės rezervato, esančio to paties pavadinimo saloje Aralo jūroje, direkcija. Čia turėjau prisistatyti, kad atžymėčiau komandiruotę ir gaučiau leidimą lankytis rezervate.
1971.04. 21
Visą dieną praleidau rezervato kontoroje laukdamas lėktuvo skrydžiui į Barsa-Kelmės salą. Kartu su manimi jo laukė dar dvi damos iš Leningrado. Deja, dangus buvo apsiniaukęs, pūtė stiprus žvarbus vėjas, lėktuvas neskrido.
1971.04.22
Pagaliau dangus prasiblaivė, vėjas nurimo, ir po pietų penkiese sėdę į dvisparnę „Anušką“, pakilome. Gal po valandos skrydžio virš jūros, pasirodė pailga, gelsvai rudos spalvos sala. Nusileidome tarsi lėkštėje, – geltono molio takyre. Iš netoliese stovinčių baltų namukų pasitikti lėktuvo atbėgo pora moteriškių ir vienas vyras. Kartu su mumis čia atskrido rezervate dirbantis medžioklės žinovas, atsivežęs su savimi bent porą dešimčių butelių degtinės.
1971.04.23-30
Sala, kurios ilgis buvo apie 23 km, o plotis plačiausioje vietoje – apie 7 km, priminė saulės išdegintą pusdykumę, nors nemaža jos dalis buvo apaugusi retomis varpinėmis žolėmis ir žemaūgiais krūmokšniais. Saloje buvo tik trys mediniai namukai, kuriuose gyveno rezervato prižiūrėtojas su šeima, atvykstantys rezervato darbuotojai bei svečiai. Rezervatas buvo įkurtas saugoti retus , nykstančius kanopinius žvėris. Čia gyveno gyveno apie pusšimtį laukinių arklių kulanų ir tiek pat antilopių džeiranų. Be to, saloje gyveno daug antilopių saigų. Planavau čia praleisti 2-3 dienas, o užtrukau visą savaitę, nes lėktuvas, – vienintelė susisiekimo priemonė su sala, atskrenda tik tuomet, kai atsiranda bent keletas keleivių.
Visas dienas praleisdavau klaidžiodamas po salą, stebėdamas ir fotografuodamas minėtus žvėris, augaliją, peizažus. Kulanai saloje buvo papildomai šeriami, todėl buvo gana jaukūs ir laikėsi netoliese namukų, leidosi fotografuojami. Džeiranai laikėsi atokiau, kitame salos gale ir buvo gana atsargūs, bet vieną kitą pavyko nufotografuoti. Saigos buvo dažnos visoje saloje, klaidžiojo nedideliais būreliais skabydamos retas žoles ar krūmokšnių lapelius. Esant dideliam skaičiui, matyt, nebe užtenka joms maisto, ypač žiemą, todėl nemažai šių žvėrių dvesia. Vaikščiodamas po salą, daugelyje vietų, ypač smėlėtuose pliažuose, rasdavau negyvas saigas, kritusias turbūt žiemos metu.
1971.05.01
Pagaliau parskridau į Aralską. Laukiu lėktuvo į Maskvą, o iš ten jau skrisiu namo į Vilnių. Taip baigiasi mano ilgoka kelionė po Vidurinės Azijos gamtos rezervatus. Joje daug ką patyriau, daug sužinojau apie šių kraštų gamtą, daug ką užfiksavau foto juostose. Išsivežu norą kada nors vėl čia pabuvoti.
Apybraižos pabaiga, ankstesnes dalis rasite paieškos pagalba. Autoriaus nuotraukos.
