XX amžiaus trečiojo dešimtmečio pabaigoje mokslininkas P.Dravertas norėjo surengti ekspediciją ieškoti „laukinės tautos“, akmens amžiaus genties, pasiklydusios tundroje, kurią jakutai ir evenkai vadino „čiučiunais“. Pasak Tolimųjų Rytų ir Rytų Sibiro tautų legendų, čiučiunai – tai aukšti, tvirto sudėjimo žmonės labai ilgais, susivėlusiais plaukais, apsirengę nuluptomis gyvūnų odomis. Skirtingai nuo ječių, čiučiunai nebuvo apaugę kailiu, o jų oda buvo tamsiai ruda. Jie turėjo ginklų – lanką ir strėles. Čiučiunai dažnai vogdavo elnius ir maistą, šaudydami į žmones strėlėmis arba apmėtydami akmenimis. Tačiau yra ir fantastiškesnių čiučiunų išvaizdos aprašymų. Pavyzdžiui, archeologų užrašytoje legendoje čiučiunai teturėjo vieną koją ir vieną akį. Taip pat buvo pasakojama, kad jie neturėjo žandikaulių, todėl maistą tiesiog nurydavo, stumdami jį į stemplę pečių traukuliais.
(Toliau skaityti kviečiam AIDŲ prenumeratorius: kiekvienam metams užsiprenumeravusiam dovanojam jo pasirinktą knygą iš >1000 leidinių sąrašo.)
