Darbštus buvo žmogus: kai kitas po dienos darbų jau atsipūsdavo su arielkos šimtgramiu ar alučio stikline, Mikola vis dar triūsė. O kad jau dirbo, tai ir turėjo kiek daugiau, nei dauguma. Todėl ir buvo pripažintas „buože” – svetimu sovietų valdžiai elementu, ir mikliai išbogintas tremtin į sovietijos tyrus. Sibiro klimatas Mikolai ne itin pritiko, tad po kurio laiko žmogeliui ėmė pūti kojos. „Dosni ir teisinga” sovietų valdžia kilniai nutarė, kad jei jau kojos pūna, tai paleis iš tremties. Tiesa, grįžti tėvynėn neleido, tad Mikola įsikūrė rusijos pietuose, ir net vasarą vaikščiojo apsiavęs veltinius – vis dėl tų kojų.
Gimė vaikai, po to – ir anūkai bei anūkės. Viena dukrų pagimdė Mikolai dvi anūkes – Aliną ir Tamarą. Ištekėjusi už Krasnodaro krašto sūnaus, mačiusio stalinines represijas, Mikolos duktė namuose su dukromis kalbėdavo ukrainietiškai, ir vyras tam neprieštaravo. Dukros išmoko suprasti ir net dainuoti ukrainietiškai, bet kalbėti – ne. O kai Mikolos vaikai susirinkdavo į artimųjų sueigas, traukdavo ukrainietiškas dainas, nors ir gyveno nedideliame mieste rusijos pietuose. Tiesa, kai tik Mikola prabildavo apie tremtį, vaikai jį tildydavo – nenorėjo patys būti pavėžėti Sibiran ar į Kazachijos stepes.
Nors ir turėdama pase įrašytą surusintą pavardę, sesių mama puoselėjo ukrainietišką kultūrą, ir ne itin mėgo sovietų valdžią. Dirbdama mokytoja šalia savojo namo esančioje mokykloje, bėdavojo dukroms, kad rugsėjo pirmąją privalo vesti „taikos” pamoką apie sovietų valdžios pasiekimus, kurių pati neaptinka, ir todėl jais netiki. Dukras leido į mokslus, o vyresnioji – Alina – dar ir muzikinę mokyklą baigė, išmokusi dailiai čirpinti akordeonu. Jaunesnioji – Tamara – labiau buvo linkusi ne į menus, o į sportą, tad įniko žaisti žolės riedulį, mat gimtajame mieste buvo stipri šio sporto komanda.
O Mikolos dukra ėmė jaustis prastai, ypač sveikata suprastėjo po atostogų prie Juodosios jūros po kaitria pietų saule. Ilgai sovietiniai daktarėliai ieškojo ligos priežasties, mat jokios rimtesnės diagnostinės aparatūros neturėjo. Galų gale vienas patyręs medikas atspėjo prastos sveikatos priežastį, bet navikas jau buvo išplitęs, ir jokios operacijos nepadėjo – po ilgų ir varginančių kančių moteris pasimirė. Iki sovietijos griūties buvo likę pora metų, o vyresnėlė Alina jau spėjo baigti aukštuosius mokslus Peterburge, ir gavo paskyrimą dirbti stambios Vilniaus gamyklos institute.
Tiesa, dėl apsisprendimo įsikurti Pabaltijyje – taip sovietmečiu buvo vadinamos trys aneksuotos Baltijos šalys – Alina turėjo šiokių-tokių abejonių, nes čia juk knibžda „separatistų” ir „nacionalistų” būriai. 1989-ais, kai Lietuva kunkuliavo Atgimimo vilnimis, Alinai nebuvo lengva susigaudyti kas ir kaip, juolab bendrabučio kambariokė buvo tremtinio dukra, vaikščiodavusi šonu į Aliną. Bet susipažinus su vietiniu vyrioku, Alina netruko pradėti mokytis lietuviškai – institutas, kuriame jai teko dirbti, buvo tikra jedinstveninkų ir rusiškųjų šovinistų irštva, tad visi kalbėjo tik rusiškai – ir po pusantrų metų ištekėjo už širdies draugo, bei įsitvirtino Lietuvoje.
Metai bėgo, ir jauna šeima vieną po kito keitė būstus, iki įsikūrė erdviame name Neries pašonėje. Gimė sūnūs, užaugo, baigė aukštuosius, sukūrė šeimas, apsigyveno savuose būstuose. Alina kelis dešimtmečius dirbo savoje įmonėje, pasistatė naują namą netoliese ežero, įsigijo biurą istoriniame pastate. Nors laikrodis nenumaldomai skaičiuoja laiką link jubiliejaus, Alina aktyvi ir sportiška, tad dviratis, šiaurietiškas ėjimas, gimnastika ir keturkojė augintinė jos gyvenime – kasdien. Didokame sklype atsirado vietos ir daržui, ir ūkiniam pastatui su savomis rankomis įsirengta pirtimi, už kurios pasislėpęs didžiulis kubilas. Tad yra kur praleisti laiką su anūkėmis, tikintis, kad ir jaunėlis sūnus prisirengs pradžiuginti anūku ar anūke.
Tamaros likimas susiklostė kitaip. Netekusi mamos dar būdama paauglė, ji sekė sesers pėdomis, ir baigė tą patį institutą Peterburge. Laikai jau buvo kiti, inžinierių buvo prikepta tiek, kad ir patyrusių nelabai kam reikėjo, tad Tamara grįžo į gimtąjį miestą, ir ėmėsi dirbti nesusijusį su specialybe darbą banke. Bedirbdama, baigė dar vieną aukštąjį mokslą, nesėkmingai ištekėjo ir netrukus išsiskyrė, pasilikusi viena auginti sūnų. Padedama buvusios žemietės, persikėlė gyventi į maskolijos sostinę, ir vargais-negalais įsigijo vieno kambario butuką gerokai už miesto ribos.
Tamaros sūnus baigė aukštąją, įsidarbino ir susipažino su simpatiška kavinės darbuotoja. Užsimezgė jausmai, ir po kurio laiko jaunuoliai susituokė, vėliau apsigyvenę jaunosios bute: jos tėvas tarnavo vidaus reikalų sistemoje, tad po jo tragiškos žūties dukra buvo aprūpinta būstu. Jei pastarojo nebūtų, jauniesiems tektų gyventi Tamaros bute, kuriame jau stovėjo lova virtuvėje iš tų laikų, kai Tamara gyveno kartu su sūnumi. Šis tęsė mokslus bei darbus ir drebino kinkas, kad tik putininiai smogikai neateitų jį tempti į rekrūtus kariauti Ukrainoje. Na, o pati Tamara, vis dūsaudama dėl milžiniškų paskolos būstui palūkanų, irgi kartais leido sau papramogauti, įnikdama į piešimą japoniška dailės technika. Tai ir visos Tamaros pramogos.
Taigi, dvi sesės, du likimo keliai, o kokie jie skirtingi! Viena pritapusi šiuolaikinėje visuomenėje, niekam nieko neskolinga ir apsirūpinusi, nenustojanti keliauti po artimas ir tolimas šalis. Kita – įkalinta slogioje darbovietės atmosferoje, prišnerkštoje buvusių kariškių ir kagėbistų, pukšinti po milžiniškos skolos našta. Vienos vaikai savarankiški ir apsirūpinę šeimos žmonės, kitos sūnus – baugščiai besidairantis į kareivas, galinčius bet kurią akimirką kyštelėti jam šaukimą į armiją ir į karą. Klausiate, kodėl gi tokie tolimi tie sesių likimo vingiai? Atsakymas paprastas – tarp seserų įsiterpęs Putinas.
