Sąvoka „siela“ žmogui yra kažkas abstraktus, neturintis tikslaus apibūdinimo ir aprašymo. Vieni ją įsivaizduoja kaip vėją, išskrendantį iš kūno, kiti – kaip dūmus, o treti tiesiog gyvena aiškiu tikėjimu, kad jos esama kiekviename žmoguje, nesusimąstant apie jos išorinę išvaizdą.
Tautos, gyvenančios Tolimosios Šiaurės tyruose, sielą siejo su kvėpavimu, ir būtent jo nutrūkimas reiškė, kad žmogus jau yra miręs. Siela arba, kaip ją vadino vietiniai gyventojai – „lov“, po mirties dar keturiasdešimt dienų buvo žemėje ir ateidavo į savo namus, todėl visą tą laiką ten kabėdavo švarus rankšluostis ir dubuo su vandeniu, kad ji galėtų nusiprausti. Pomirtinis pasaulis buvo įsivaizduojamas įvairiai. Viena vertus, tai buvo pragaras ir rojus, kita vertus – tam tikra vieta, esanti visai šalia žemės, užtikrinanti labai artimą ryšį tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Buvo manoma, kad mirusieji nuolat stebi savo artimųjų gyvenimą ir visais būdais saugo juos nuo įvairių nelaimių. (Visą apybraižą skaitys prenumeratoriai.)
