(Tęsinys, pirmas dalis skaitykite čia.)
Saloje su jūrų vėpliais
Šiaurės kraštų gyventojams vėpliai buvo svarbūs jų išgyvenimui atšiauriomis sąlygomis. Pakrančių gyventojai čiukčiai ir eskimai nuo seno medžioja juos ant ledo ar sausumoje prisėlindami prie gulinčių vėplių ir nudobdami juos ilgomis ietimis. Bet dažniau medžiojama atviroje jūroje su didelėmis vėplių oda aptemptomis baidarėmis priplaukiant prie vėplių visai arti. Kad jų nepabaidyti prieš laiką, artėjant prie vėplių vienas medžiotojų ima pliaukšėti į vandenį banginių ūso plokšte taip pamėgdžiodamas vėpliams pavojingų orkų pliaukštelėjimą uodega prieš panyrant gilyn ir pradedant puolimą. Išgirdę šį garsą, vėpliai patys likdami paviršiuje panardina į vandenį galvas, kad pamatytų iš gelmės atakuojančias orkas ir galėtų nuo jų gintis. Tuo tarpu medžiotojai priplaukę arti, sviedžia į vėplį harpūną prie kurio antgalio ilgu odiniu diržu būna pririštas plūduras, – oro pripūsta ruonio oda arba plastmasinė žvejų tinklų plūdė. Jei antgalis įsminga į vėplio kūną, harpūno kotas atsiskiria nuo jo, o plūdė neleidžia žvėriui giliai panerti ir rodo jo buvimo vietą. Po to prasideda ilgas pavojingas persekiojimas, pakol išvargintas žvėris būna pribaigiamas kitais harpūnais arba šautuvų šūviais. Vėplių mėsa ir riebalai naudojami maistui, jų oda „aptempiamos“ jūrų baidarės, iš žarnų siuvami vandeniui nepralaidūs drabužiai, o iš vėplių ilčių gaminami dailės dirbiniai, namų apyvokos daiktai. Tokia nuo senovės vykusi vėplių medžioklė jų skaičiaus nemažino, nes vietos gyventojų buvo nedaug ir jie medžiojo tik savoms reikmėms.
Pavojus vėpliams kilo pradėjus jų verslinę medžioklę. 18-19 amžiais į Čiukčių ir Beringo jūras medžioti vėplių vis dažniau atplaukdavo laivai iš Aliaskos ir kitų vietų. Juose esančius medžiotojus daugiausia domino šių žvėrių iltys, iš kurių kaip ir iš dramblių ilčių buvo gaminami brangūs meno dirbiniai, prabangos reikmenys. Dažnai iš sumedžiotų vėplių buvo paimamos tik jų iltys, likusius kūnus skandinant jūroje. Dėl grobuoniškos medžioklės 20 amžiaus pradžioje vėplių skaičius minėtose jūrose sumažėjo daugiau kaip du kartus. Dar tragiškesnė jų padėtis buvo Atlanto šiaurėje. Toliau mažėjant vėplių skaičiui, jų apsaugos ėmėsi įvairios nacionalinės ir tarptautinės organizacijos. Praėjusio amžiaus antroje pusėje jie įrašyti į Tarptautinę Raudonąją knygą, uždrausta jų verslinė medžioklė bei prekyba vėplių iltimis. Dėka šių apsaugos priemonių vėplių vėl ėmė gausėti. Dabar daugiausia vėplių (apie 250 000) yra Ramiojo vandenyno šiaurėje,- Beringo ir Čiukčių jūrose.
Atlanto vandenyno šiaurėje ir prie šiaurinių Sibiro krantų jų yra tik apie 30 000. Vėplius medžioti pagal nustatytas kvotas dabar leidžiama tik tikriesiems vietos gyventojams jų poreikiams tenkinti. Prie Grenlandijos, JAV, Kanados ir Rusijos esančiose jūrose kasmet sumedžiojama 4-7 tūkstančiai vėplių įskaitant sužeistus ir medžioklėje prarastus žvėris. Rusijoje jie medžiojami tik Beringo ir Čiukčių jūrose, – metinės medžioklės kvotos čia būna apie 1,5-2,0 tūkstančiai vėplių, bet sumedžiojama tik apie trečdalis jų. Mūsų ekspedicijai buvo leista tyrimams sumedžioti du jūrų vėplius. Šiuo metu pasaulyje vykdoma vėplių medžioklė pavojaus jų išnykimui nebekelia. Dabar svarbiausia grėsme jiems tapo jūros ledynų, kuriuose vėpliai veisiasi ir veda jauniklius, tirpimas ir pasitraukimas į šiaurę klimatui šylant.
Iš arti su vėpliais susipažinau Arakamčečeno saloje, kurioje praleidau devyniolika nepamirštamų dienų. Ši didžiulė, 370 kvadratinių kilometrų ploto, negyvenama sala yra Beringo jūroje prie rytinių Čiukčijos krantų. Nuo žemyno ją skiria dešimties kilometrų pločio vaizdingas Seniavino sąsiauris. Salos krantai daugelyje vietų turi stačius skardžius su smėlio ar akmenukų paplūdimiais apačioje. Rytinė salos dalis beveik lėkšta, joje gausu pelkėtų plotų ir įvairaus dydžio ežerų, kurie garsėja ypač skaniomis lašišinėmis žuvimis. Centrinėje dalyje kyla iki kelių šimtų metrų aukščio kalnai su karštais mineralinio vandens šaltiniais. Bet salos įžymybe buvo vėplių gulykla, kurioje mūsų apsilankymo metu „poilsiavo“ kelios dešimtys tūkstančių vėplių. Įkūrę savo stovyklą per puskilometrį nuo gulyklos, galėjome iki soties ja grožėtis, iš arti stebėti ir fotografuoti šiuos įspūdingus jūrų žvėris. Nors buvo gaila, du vėplius turėjome nušauti, kad galėtume išimti ir fiksuotus jų galvos smegenis, paimti odos bandinius, atlikti išorės ir vidaus organų matavimus. Be to, muziejų kolekcijoms medžiojome ir preparavome vietos paukščius.
Arakamčečeno sala turi ilgą, bet menkai žinomą istoriją. Joje randamos dviejų tūkstančių metų senumo gyvenviečių liekanos, šen bei buvo matyti ir vėlesnių gyvenviečių žymės, – banginių bei kitų žvėrių kaulų sankaupos. Vienoje jų pastatėme savo palapines, o valgydami sėdėjome ant čia rastų banginių stuburo slankstelių. Prieš keletą dešimtmečių saloje laikinai apsistodavo elnių augintojai, kurie žiemą, užšalus sąsiauriui, atgindavo čia ganyti savo elnių bandas. Mūsų buvimo metu saloje, mažoje trobelėje gyveno tik viena čiukčių šeima, – vyras ir žmona. Jie kažkiek prižiūrėjo, kad gulykloje vėplių niekas netrikdytų, apeidavo pakrantes rinkdami jūros išmestas vėplių iltis, paimdavo jas nuo rastų negyvų vėplių. Mes saloje ne tik vykdėme vėplių tyrimus, – esant galimybei medžiojome vietos paukščius, preparavome juos ruošdami kaip kolekcinę medžiagą. Bet turėjome ir laisvo laiko savo pomėgiams. Aš mėgau tolimas ekskursijas salos pakrantėmis. Jų metu radau į krantą jūros išplautų vėplio ilčių, iš jų pagamintą harpūno antgalį, nartų detalę, kitokių neaiškios paskirties daiktų. Bet svarbiausias radinys buvo smėliu pusiau užneštas negyvas vėplys, kurio galvą su iltimis parsigabenau į stovyklą ir keletą dienų vargau grandydamas nuo jos raumenis ir sausgysles, – planavau šį vertingą eksponatą dovanoti Instituto muziejui. Gaila, kad jis, kaip ir diduma kitos ekspedicijoje surinktos medžiagos, nepasiekė adresatų, nes buvo pavogta juos gabenusiame laive.
Būdami Arakamčečeno saloje aplankėme ir netoliese esančią salą Itigran, kurioje buvo neseniai rasta ir dabar išgarsėjusi Banginių alėja. Jį yra gana lėkštame salos krante ir nutįsusi jame per keletą šimtų metrų. Alėją sudaro dviem linijomis išdėstyti ir poromis į žemę įkasti banginių žandikauliai, čia pat grupėmis išdėliotos jų kaukolės, žemėje iškastos akmenimis grįstos duobės, kiti įrenginiai. Visų jų paskirtis iki šiol neaiški. Manoma, kad tai galėjo būti kadaise čia gyvenusių eskimų bei kitų vietos gyventojų religinių apeigų bei ritualų vieta. Dar manoma, kad šie 14-15 amžių statiniai susiję su tuo metu čia klestėjusiomis banginių medžiotojų bendrijomis, kad čia vykdavo jų susibūrimai, puotos, varžybos. Banginių alėjos aplankymas, kaip ir visas gana ilgas buvimas Arakamčečeno saloje, paliko neišdildomus įspūdžius. Įspūdingas buvo ir mūsų atsisveikinimas su sala. Tai buvo ir pavojingiausias nuotykis, kuomet perkrautoje ir bangų užliejamoje valtyje šėlstančia jūra plaukėme link tolumoje mūsų laukiančio laivo.
(Autoriaus nuotraukos. Tęsinys netrukus.)
