Kaip žmonės keliaudavo į tolimas šalis tais laikais, kai dar nebuvo lėktuvų ir penkių žvaigždučių viešbučių? Kais tai – būti turistu prieš pusę tūkstančio metų? Su kokiais pavojais jis susidurdavo? Istorikai iš lotynų kalbos išvertė riterio Martino fon Baumgarteno, XVI a. pradžioje keliavusio po Artimuosius Rytus, memuarus ir sutiko pasidalinti su mumis įdomiais ištraukomis iš šios knygos. Martinas fon Baumgartenas: žmogus, kuris viską matė, arba „Brangus dienorašti, negaliu rasti žodžių apibūdinti, kad mane, Auksinį riterį, apiplėšė trylika kartų…“
Įsivaizduokite: kilnus riteris, nešantis šviesą savo širdyje, stovi Venecijos galeros denyje ir žvelgia į Afrikos krantą. Už jo nugaros siaučia Adrijos jūros audros, o priekyje tyko negailestingi Rytų plėšikai. Kažkur toli – Egipto smėlio audros ir šventoji Jeruzalė. Tai ne herojiško epo scenarijus, o griežta Martino fon Baumgarteno (Martin von Baumgarten), pravarde „Auksinis riteris“ – vokiečių bajoro iš Kufšteino, kurio „Kelionių dienoraščiai“ buvo išleisti 1594 metais Niurnberge – realybė.
