Petras Bluzma. Mongolijos stepėse (III)

(Tęsinys, pirmas dalis skaitykite čia.)

Šventė

Man atvykus į stovyklą Tumen-Cogt‘e, jame, kaip ir visoje Mongolijoje, prasidėjo didžiausia šalyje šventė vadinama Nadom, kas išvertus reiškia žaidynes arba varžybas. Ši tris dienas trunkanti šventė mongolams yra pati svarbiausia ir yra atėjusi iš gilios senovės. Šventės senumą rodo tai, kad ji, nors vadinama kitais vardais, yra švenčiama ir šiaurinėje Kinijoje, dalyje Kazachstano, Tuvoje, Buriatijoje, Kalmukijoje ir kituose kraštuose, kurie kadaise buvo mongolų nukariauti. Seniau Mongolijoje ji buvo švenčiama birželio pabaigoje, bet dabar vyksta liepos 11-13 dienomis minint nepriklausomybės nuo kiniečių paskelbimą 1921 metais. Į šventę vykstančią miestuose ir stambesnėse gyvenvietėse (dažniausia – somonų centruose) stengiasi atvykti kuo daugiau mongolų, – ne tik miestiečiai, bet ir gyvulių augintojai pasklidę po neaprėpiamas šios šalies platybes. Pastarieji dažniausiai atvyksta visomis šeimomis, raiti ant žirgų pasipuošę nacionaliniais rūbais, sėdėdami puošniuose balnuose. Iškilmingas šventės atidarymas prasideda tautiniais rūbais apsirengusių mongolų tradicinėmis dainomis, įskaitant gerklinį dainavimą, šokiais, muzika, mongoliškos virtuvės patiekalų ragavimu. Bet pagrindinis šventės veiksmas yra trijų rūšių varžybos (žirgų lenktynės, imtynės ir šaudymas iš lanko) atspindinčios klajoklių karių tradicijas.

Į šventę vykstančią gyvenvietės pakraštyje atvykau jau jai prasidėjus. Stebino dalyvių gausa, ypač raiteliai išdidžiai visur jodinėjantys ant išpuoštų nedidelių mongolų arklių. Buvo prasidėję ir jojimo varžybos. Link finišo vietos iš stepių tolumos poromis ar mažomis grupėmis keldami dulkes šuoliavo raiteliai trumpais bizūnais nuolat ragindami savo žirgus. Labiausiai stebino, kad šie raiteliai buvo dar maži mongolų vaikai, tiek berniukai, tiek mergaitės. Tik vėliau supratau šių rungtynių esmę. Čia svarbiausi buvo ne raiteliai, o jų arkliai. Kadangi varžybose jojama ilgus nuotolius (nuo 15 iki 28 kilometrų priklausomai nuo arklių amžiaus), o mongolų arkliai yra mažo ūgio, reikia, kad raiteliai būtų lengvi, kad kuo mažiau išvargintu arklius.

Taigi, tam labiausiai tinka maži vaikai, kurie prieš varžybas gana ilgai specialiai treniruojami. Varžybų nugalėtojai vėliau pagerbiami duodant jiems gerti kumysą (raugintą kumelių pieną), užpilant jo ant laimėjusių žirgų galvų, apdovanojant laimėtojus medaliais. Tuo pačiu metu kaip jojimas, vyko ir mongolų imtynės. Atitvertoje aikštelėje, kurią supo gausūs žiūrovai, susikibę rungėsi specialiais rūbais apsirengę kovotojai. Kiekvienas jų stengėsi savo priešininką pargriauti ant žemės. Kovojusių porų nugalėtojai vėliau vėl kovodavo tarpusavyje, kol paaiškėdavo svarbiausias vienintelis visų nugalėtojas. Kartu vyko ir šaudymo iš lanko varžybos, kuriose dalyvavo ir vyrai ir moterys. Nors atstumas iki taikinių buvo didelis (65 – 75 metrai), šauliai stebino savo taiklumu.

Šventėje daug kas mane sužavėjo. Pirmiausia tai buvo vaikai, – ypač mažos mergaitės aprengtos spalvingais rūbais ir pasipuošusios galvas įvairiaspalviais kaspinais. Gražiai buvo aprengti ir oriai laikėsi bendraamžiai berniukai. Akys krypo ir į vyresnius mongolus išdidžiai sėdinčius ant savo arklių sidabriniais ornamentais puoštuose balnuose. Įsijautęs su pakilia nuotaika fotografavau šventės vaizdus ir jos dalyvius, pats buvau vaišinamas kumysu ir nuoširdžiomis šventės dalyvių šypsenomis. Ši įspūdinga šventė paliko neišdildomus įspūdžius ir ilgam įstrigo mano atmintyje.

Dienoraštis

1983.07.11-12

Šias dvi dienas aš ir kai kurie kiti ekspedicijos dalyviai praleidome šurmuliuojančioje mongolų minioje. Prasidėjo nacionalinė mongolų šventė vadinama nadom, kuri po 1921 metais čia įvykusios revoliucijos buvo sutapatinta su jos data. Šįmet bus švenčiamos 62-sios jos metinės. Į šventę iš visos somono teritorijos su arkliais, daugelis ir su jurtomis bei šeimomis, susirinko gyvulių piemenys. Visi buvo pasipuošę geriausiais rūbais, dauguma vyrų ir moterų vilkėjo spalvotus, išsiuvinėtus šilkinius chalatus. Žirgų balnai ir pavadžiai buvo išpuošti sidabro ornamentais. Visi buvo šventiškai nusiteikę, linksmi. Su manim elgėsi labai draugiškai, šypsojosi, mongolų kalba kažką man kalbėjo, bandė aiškinti. Ir suaugę ir vaikai, kurie sudarė didesnę dalį visų susirinkusių, sėdėdami ant arklių mielai pozavo fotografuojant. Girtų šventės dalyvių nebuvo.

Svarbiausi dalykai šventės programoje buvo jojimo, imtynių, šaudymo iš lanko varžybos. Ypač įspūdingai atrodė jojimo varžybos, kuriose ant nedidelių, bet greitų mongolų arklių, keldami dulkių debesis šuoliavo vaikai, – nuo keleto iki gal dešimties – dvylikos metų amžiaus. Visi jie buvo aprengti spalvingais rūbais, o mergaičių, kurios irgi dalyvavo jojimo varžybose, galvas puošė spalvoti kaspinai. Manau, kad vaikai varžybose dalyvavo todėl, kad nedideliems arkliams būtų lengviau bėgti. Suaugę mongolai varžybose , atrodo, nedalyvavo, tik puikuodamiesi ant išpuoštų žirgų jodinėjo tarp šventės dalyvių. Tuo pačiu metu šventėje vyko ir tradicinių imtynių bei šaudymo iš lanko varžybos. Kurį laiką stebėjau ir jas, fotografavau, ir pats fotografavausi su mongolai bei jų vaikais, buvau vaišinamas kumysu. Kitą dieną didesnę laiko dalį taip pat praleidau šventėje.

Vakare dalis ekspedicijos dalyvių iš Sąjungos ir porą mongolų susirinkome vienoje Nesonovo būrio palapinėje, išgėrėme, dainavome, vakarojome. Kaip sužinojau, iš mongolų, čia piemenims leidžiama laikyti iki 200 gyvulių vienai šeimai. Dažniausiai laiko po keletą ar keliolika karvių, 20-40 arklių, 1-3 kupranugarius. Likusią dalį sudaro avys ir ožkos.