1963 m. gegužės 15 d.: vyras, vardu Gordonas Kuperis, įsėdo į metalinę kapsulę, vos didesnę už telefono būdelę, ir leido raketai išmesti jį į tamsą virš Žemės. Jo erdvėlaivis vadinosi „Faith 7“. Misijos užduotis buvo paprasta tik popieriuje: 22 kartus apskristi Žemę. Praleisti visą parą kosmose. Ir grįžti namo gyvam. Beveik visas skrydis vyko nepriekaištingai. Tačiau devynioliktame rate užsidegė pirmoji avarinė lemputė.
Gedimą turintis jutiklis klaidingai pranešė, kad kapsulė jau pradėjo įskristi į atmosferą. Nors to nebuvo. Kuperis išjungė sistemą. Nemalonu, bet dar ne katastrofa. O tada dingo elektra. Trumpojo jungimo grandinė perėjo per visą sistemą ir sunaikino automatinį valdymą – tą pačią sistemą, kuri turėjo išlaikyti kapsulę teisingoje padėtyje ir apskaičiuoti tikslų grįžimo kampą, laiką ir trajektoriją. Be jos įėjimas į atmosferą virto mirtinai pavojinga geometrijos užduotimi. Jei kampas per plokščias – kapsulė atšoks nuo atmosferos kaip akmuo nuo vandens ir, netekusi kuro antrajam bandymui, išskris atgal į tuštumą. Jei per staigus – karšta trintis per kelias sekundes pavers laivą meteoru.
