(Tęsinys, pirmas dalis skaitykite čia.)
Vienas kalnuose
Baigus išvykas pas galvijų augintojus, galėjau imtis savos tyrimų programos. Mane domino stirnos ir kaip jos čia išgyvena labai nepalankiomis sąlygomis. Mongolijoje kaip ir pietiniame Sibire bei kitose Azijos vietose gyvenančios stirnos yra gerokai stambesnės už europines. Dauguma tyrinėtojų jas laiko atskira stirnų rūšimi. Bet abiejuose žemynuose joms gyventi būtini miškai ar bent maži miškeliai, o į atvirą stepę užklysta nebent atsitiktinai ar migracijos metu. Taigi, turėjau stirnų ieškoti artimiausiuose kalnuose, bet jie nuo stovyklos buvo gana toli, – tekdavo beveik porą valandų “kulniuoti“ stepe, kol juos pasiekdavau. Jei pasisekdavo, kažkiek pavėžėdavo tą kryptimi važiuojanti ekspedicijos mašina. Tad išsiruošdavau visai dienai įsimetęs į kuprinę ką nors pietums. Mano kelionės į kalnus trūko apie dešimtį dienų, bet jos paliko giliausius įspūdžius, – kalnuose aš buvau vienas, gal tik kartą juose sutikau raitą mongolą vis besižvalgantį per žiūronus į tolumas ir kažko ieškantį.
Šie kalnai buvo neaukšti, seni, sudūlėję, nesunkiai įkopdavau į jų viršūnes, kuriose dažniausiai stūksodavo dideli uolų luitai. Užsilipti ant jų buvo gerokai sunkiau, bet vertėdavo norint išvysti atsiveriančias puikias panoramas. Nuo jų matėsi lėkštoki kalnų šlaitai tarpais išraižyti plačių lomų su gausybe netvarkingai suvirtusių uolų nuolaužų, kurias vietomis dengė laukinių vaismedžių sąžalynai. Kitur šlaitus, ypač šiaurinius, dengė vešlios kalnų pievos išmargintos gausybės įvairiaspalvių žiedų. Lėkštesnėse vietose augo nedidelės, dažniausiai iki hektaro ploto, neaukštų beržų bei drebulių giraitės, kurios čia buvo bene svarbiausiomis stirnų laikymosi vietomis. Tą rodė stirninų ragais nubrūžinti medelių kamienai, šių žvėrių guoliai, ekskrementai, neretai pabaidydavau ir pačias stirnas. Buvo aišku, kad vasarą stirnos čia jaučiai puikiai, bet nežinia kaip išgyvena žiemą, kuomet maisto labai sumažėja, kamuoja stiprūs šalčiai, atklydę vilkai. Bandant įminti šias mįsles ir klaidžiojant po kalnus nepastebimai praeidavo dienos, likusios bene įspūdingiausiomis šioje ekspedicijoje.
Kalnuose aptikau ir visokių įdomybių. Viena jų buvo čia esančios mongolų šventomis laikomos vietos vadinamos „obo“, kurias žymėdavo kalnų viršūnėse iš akmenų sukrautos įvairaus dydžio piramidės. Prie jų mongolai ateidavo turbūt melstis arba patirti nirvanos būseną. Šiuos apsilankymus žymėjo piramidėse įtvirtinti kuolai su pririštomis įvairių audinių skiautėmis, ant akmenų paliktos monetos, maisto likučiai ir kita. Dar viena įdomybe buvo garsusis mumijo, mumijas, šilajitas, kalnų vaškas, kalnų balzamas ir kitokiais vardais vadinama medžiaga, kuri nuo senovės liaudies medicinoje laikoma kone stebuklingu vaistu, labai pagreitinančiu kaulų lūžių ir žaizdų gijimą, bet vartojamu ir gydant įvairias ligas. Radau mumijo atsitiktinai, apžiūrinėdamas kalnų šlaituose stūksančias pavienes uolas, kurios buvo smarkiai sudūlėję, turėjo daug grotų, ertmių ir plyšių. Juose ir aptikau kietą, rudą, maloniai kvepiančią masę, kuria buvo tarsi užklijuoti kai kurie vidiniai uolų plyšiai, ertmių kampai. Buvau laimingas šiuo atradimu ir per savo buvimą Mongolijos kalnuose pririnkau mumijo gana daug. Žinoma, norėjau šią legendomis apipintą medžiagą parvežti į Lietuvą, bet kartu supratau, kad vargu ar ją praleis oro uostų kontrolė. Tad surinktą mumijo ėmiausi išgryninti paruošiant koncentratą užimantį nedaug vietos. Tam reikėjo mumijo tirpinti vandenyje ir gautą tirpalą, atskyrus nuosėdas, lėtai garinti iki tirštos klampios masės, kuri jau tilpo į nedidelį stiklainį. Jis ir pora gabalų natūralaus mumijo sėkmingai pasiekė Vilnių. Sėkmingai parskraidinau ir keletą šioje šalyje gyvenančių antilopių dzerenų ragų su kaukolės dalimi, rastų somono šiukšlyne. Man jie buvo kaip tolimos kelionės į Mongoliją prisiminimas ir iki šiol puošia mano sodybos „muziejų“ .
Dienoraštis
1983.07.20
Šiandieną tvarkymosi diena. Karvių daugiau neskaičiuosime, tyrimo medžiagos jau užtenka. Viso trijuose somonuose perskaičiavome beveik 3 tūkstančius galvijų. Beragių karvių jų tarpe buvo vidutiniškai 7,5 proc., bet atskirose vietovėse jų dalis buvo skirtinga. Ryte Gorelovas surengė „muštrą“ vėluojantiems pusryčiauti. Kai kas iš mongolų liko be pusryčių.Prieš pietus somono sąvartyne prisirinkau dzereno ragų su kaukolėmis. Geresnius apdorosiu, bandysiu pargabenti į Vilnių. Po pietų skalbiau rūbus, meistravau ir padėjau ruoštis virtuvėje. Rinkau mantą išvažiavimui į kalnus. Diominas rytoj važiuos į Ulan-Batorą, daviau vairuotojui Olegui pinigų kailiniams.
1983.07.21
Visą dieną vaikščiojau po kalnus per 3-7 kilometrus į vakarus nuo Senojo Tumen-Cogto. Žvalgiau vietas, kuriose laikosi stirnos, bandžiau įvertinti jų apskaitos galimybes. Spigino saulė, tik vidurdienį pagausėjo kamuolinių debesų, kurių šešėliai tamsiomis dėmėmis išmargino padūmavusių kalnų grandinių ir plačių banguotų klonių panoramą. Pūtė stiprus, gaivinantis, kartais net vėsokas vėjas. Kalnuose, ypač šiauriniuose šlaituose, bujojo vešlios pievos, išmargintos įvairiaspalviais žiedais, – tamsiai vyšnines burbuoles kėlė „krovososka“, mėlynavo laukinės astros, baltas galveles tiesė edelveisai, žydėjo geltoni ir violetiniai irisai, daug kitokių laukinių gėlių. Bene gražiausi buvo ryškiai oranžiniai, stipriai kvepiantys laukinių lelijų („sarankos“) žiedai, kiek mažesni, bet labai panašūs į mūsų darželiuose auginamus „reitūzus“.
Palei kalnų viršūnėse esančias plikas uolas, šiaurinėse jų pusėse buvo prisiglaudę žemaūgių berželių bruzgynai ir nedidelės 2-3 metrų aukščio drebulaičių giraitės. Jose daugiausia ir laikėsi čia gyvenančios sibirinės stirnos. Tą rodė jų pėdsakai, ekskrementai, apkandžioti medelių ūgliai, ragais nutrinti jų kamienai ir kitos stirnų veiklos žymės. Bevaikščiodamas išbaidžiau vieną stirniną. Kartu supratau, kad stirnų apskaitai tokiose vietose man būtų reikalingi bent du pagalbininkai.
Viename uolos plyšyje aptikau barsuko guolį, pamačiau ir patį jo šeimininką, nulindusį į tolimiausią plyšio galą. Baidomas medžio šaka, jis ilgai neiškentė, šmurkštelėjo man tarp kojų ir, nušuoliavęs šlaitu žemyn, kažkur dingo. Apžiūrėjęs tą vietą, aptikau barsuko urvą su trimis landomis.
1983.07.22
Šiandieną važiavome į tolokai esančias stambesnes gyvenvietes, – Bojan-Obą ir Berchą, kad galėtume nusipirkti reikiamų maisto produktų. Bet nepasisekė, – geriausios parduotuvės buvo uždarytos. Grįžtant, pravažiavę Keruleną, matėme du korsakus. Viso į abu galus nuvažiavome apie 250 kilometrų. Didelę kelionės dalį važiavome tiesiog stepe be jokio kelio. Stovykloje radome atvykusį ekspedicijos viršininką Piotrą Borisovičių Viperą ir vyr. buhalterę Klaudiją Michailovną.
1983.07.23
Dieną praleidau vaikščiodamas kalnais prie Senojo Tumen-Cogto. Nuo perėjų ir uolų viršūnių atsiverdavo nuostabios kalnų panoramos. Ne veltui tose vietose buvo gana daug iš akmenų sukrautų įvairaus dydžio piramidžių vadinamų „obo“. Tai buvo lamaistų kulto apeigų vietos. Anot Diomino, didžiausia piramidė, kurios centre buvo sukaišiotos kartys, apraišiotos ašutų kuokštais, spalvotų siūlų pluošteliais bei audinių skiautelėmis, simbolizavo saulę. Joje ant daugelio akmenų buvo išdėliotos mongolų pinigų monetos, iš žalvario plokštelių iškaltos gal dievų figūrėlės, įvairūs niekučiai. Tolokai nuo centrinės piramidės keturių pasaulio pusių kryptimis buvo išsidėstę mažesni „obo“, o dar toliau kalno šlaituose, – visai maži, vos iš keletos akmenų, „obo“. Tikintieji šiose vietose siekdavo aukščiausio laipsnio palaimos – nirvanos, kuomet sąmonė atsijungia nuo šio pasaulio, o mintys ištirpsta nebūtyje.
Žvelgiant į vakarus, buvo matyti, kad kalnai palaipsniui žemėja ir tolumoje pereina į banguotą stepę. Joje šen bei ten matėsi pavienės uolėtos, bet neaukštos viršūnės, o už jų, – vos įžiūrimas Keruleno upės kaspinas. Dar toliau bangavo žalsvi bekraščių stepių plotai, o horizonte – dar viena tolimų kalnų grandinė.
Už 5 kilometrų į vakarus nuo Senojo Tumen-Cogto (išvertus šis pavadinimas reiškia „tūkstantis vardų“) slėnio viduryje iš nedidelių krūmokšnių išbaidžiau stirniną su dideliais skėstais ragais. Tikriausiai tai buvo tas pats stirninas, kurį mačiau pirmąją mano buvimo kalnuose dieną. Netoliese esančioje uoloje, nedidelėje nišoje aptikau ir prisirinkau mumijo, nuo senovės žinomo garsaus vaisto žaizdoms gydyti, organizmui sustiprinti. Tai buvo tamsiai rudos, beveik juodos spalvos kieta, bet trupanti, maloniai kvepianti masė, kuria buvo užpildyti tolimesni nišos kampai bei plyšiai. Ši masė, kartais dar vadinama kalnų vašku ar kitais vardais, matyt, susiformuoja per daugybę, gal net šimtus ar daugiau, metų. Mumijo kilmė aiškinama įvairiai. Bet mano manymu patikimiausia versija yra ta, kad jis susidaro iš uolų plyšiuose bei ertmėse gyvenančių alpinių pelėnų ekskrementų. Apie tai byloja skirtingos mumijo formavimosi stadijos, kuomet vėliausiai susidariusio mumijo masėje dažnai aiškiai matytis dar ne visai sulipę bei suirę šių gyvūnėlių ekskrementai. Jiems sulipti bei virsti beveik vientisa mase, matyt, padeda ir ant jų paliekamas pelėnų šlapimas. Gana malonų mumijo kvapą gal būt lemia tai, kad šie žvėreliai minta kvapiais, daug eterinių aliejų turinčiais kalnų augalais. Užpildydami ekskrementais uolų plyšius bei ertmių įdubas, pelėnai juos užsandarina, tuo sudarydami palankesnes sąlygas tenai gyventi.
1983.07.24
Šiandieną sekmadienis, nedarbo diena. Po pusryčių prasidėjo ekspedicijos konferencija. Pranešėjai mongolai –Dašniamas, Banbajaras ir Butilgeras – papasakojo apie stacionarą, jo atsiradimo istoriją bei čia vykdytus tyrimus. Po pietų išvykę į kalnus, surengėme pikniką, kepėme šašlykus. Bet pačiame smagume užklupo lietus, tad teko grįžti į stovyklą.
1983.07.25
Ryte P.B.Viper su savo kompanija išvyko į miško stacioinarą, o aš vėl išėjau į kalnus. Maršruto pradžioje išbaidžiau vieną stirną patelę, po to rinkau analizėms vilkų ekskrementus. Viename slėnyje prie upelio radau titnaginį strėlės antgalį, spalvotų titnago ir kalcedono skeveldrų. Po to stebėjau didelį mišrų būrį kalnų kuosų ir „klušicų“ pievoje besimaitinančių arklių mėšlu. Kalnuose girdėjau kukuojant gegutę, mačiau keletą porų kukučių, kiškį-tolajų. Prisiskynęs keletą saujų laukinių svogūnų laiškų skirtų mūsų virtuvei, jau vakare grįžau namo. Mano naujieji draugai mongolai, – į 5-ą ir į 7-ą klases eisiantys Žargalsaichanas bei Enchbatoras, vėl aplankė mano palapinę, atnešė dvi senas mongoliškas monetas ir porą džiovintų tarbagano kailiukų.
1983.07.26
Su Jurijumi Gorelovu ir Borisu Petriščevu važiavau apie 20 kilometrų už Bajan-Obo pas kariškius ieškoti manulo jauniklių, kuriuos esą kažkas tenai matė. Nieko neradome, bet apžiūrėjome vietą, kurioje anksčiau buvo sugauti 3 manulo jaunikliai. Pasirodė, kad jie gyveno stepėje esančios nedidelės uolos plyšyje, šalia jiems medžioti tinkamų vietų, kur buvo daug pelėnų bei starų urvų kolonijų. Lizde, esančiame atviroje ir lengvai pasiekiamoje vietoje, aptikome ir fotografavome stepinio erelio jauniklius. Grįždami, pervažiavę Keruleną, apžiūrėjome dvi pavienes uolėtas kalvas ir iš akmenų plyšių iškrapštėme 8 Myotis genties šikšnosparnius. Ieškojome ir manulo guolių, bet radome tik jo ir vilko ekskrementus. Uolose buvo įsikūrusi čiurlių kolonija. Užsilipę į vienos kalvos viršūnę, apačioje išvydome bent kelioliką iš akmenų sukrautų didelių apskritimų. Buvo manoma, kad tai Čingis-Chano laikų laidojimo vietos. Vakare šventėme Jurijaus 53-čią gimtadienį.
1983.07.27
Šiandieną vėl praleidau kalnuose į pietryčius nuo Senojo Tumen-Cogto. Tarp uolų esančiame bruzgyne išbaidžiau kažkokį beveik stirnos dydžio žvėrį labai panašų į kabargą, bet nespėjau jo gerai įžiūrėti. Po to sugavau gražų bekojį driežą („uzorčatij poloz“), pririnkau analizėms daug vilko ekskrementų, rinkau mumijo.
Vakare kalbėjausi su medžiotoju, somono partsekretoriumi. Jis papasakojo, kad somonui kasmet skiriamas planas sumedžioti po 20-30 vilkų. Jis pats nušauna po 10-15 šių žvėrių. Stepėje medžiojama važiuojant mašina, o kalnuose – dažniausiai su pavarymu. Vilkai galvijus puola žiemą, – dažniausiai avis, rečiau karves, dar rečiau arklius. Per metus jie sudrasko po keliasdešimt avių ir po keletą karvių. Raguotos karvės nuo vilkų sėkmingai ginasi, jas gali papjauti tik didesnė vilkų grupė. Vilkai ėda ir kritusius galvijus, o iš laukinių žvėrių dažniausiai sumedžioja dzerenus. Prieš 20-40 metų vilkų somono teritorijoje buvo daug daugiau, ir kovoti su jais buvo sunku, nes nebuvo mašinų, trūko šautuvų.
1983.07.28
Šiandieną tvarkymosi diena, – skalbiau drabužius, prausiausi, tvarkiau mantą palapinėje, džiovinau tarbagano ir avies kailius bei surinktus vilkų ekskrementus, kopijavau geobotaninį stacionaro žemėlapį, ėmiau iš sandėlio produktus kelionei į Rytų Mongoliją.
1983.07.29
Tryse išvykome į stepėje netoli Keruleno esančias vienišas granitines kalvas ieškoti manulo guolio su jaunikliais. Bet neradome. Vėliau aš suradau barsuką urve. Pradžioje vienas, o vėliau visi trys bandėme su kiziako dūmais išvaryti jį. Bet barsukas, įlindęs į tolimąjį urvo galą, ten apsikasė ir neketino išlįsti iš urvo. Grįžome jau vakare.
1983.07.30
Šiandieną viena mašina išvažiavo į aimako centrą Burun-Urtą, esantį už 120 km nuo stacionaro. Kita mašina su geografais penkioms dienoms išvažiavo į maršrutą. Aš – vėl kalnuose. Kartografavau čia esančias miniatiūrines giraites, kaip svarbiausias stirnų laikymosi vietas. Viso kalnuose 4 X 5 km plote radau kelioliką 0,5-1,5 ha dydžio tokių giraičių, kurių bendras plotas buvo apie 15-20 ha. Iš medžių juose vyravo beržai ir drebulės, augo nemažai karklų. Mano vertinimu visoje tirtoje teritorijoje gyveno apie 10 stirnų. Dvi stirnas (patelę ir patiną) pabaidžiau bevaikščiodamas. Be šių giraičių stirnos gana dažnai sutinkamos šiauriniuose kalnų šlaituose, kur auga laukiniai abrikosai ir migdolai. Šiais augalais apaugęs plotas yra apie 5-7 kartus didesnis už giraičių plotą. Slėniuose esančių upelių vagos nuo pat ištakų būna apaugę žemaūgiais (1-2 m aukščio) karklais ir aukštomis žolėmis. Bet stirnų bei jų veiklos žymių tose vietose nei tą dieną, nei kitais kartais neradau. Manau, kad vasarą jos šių vietų vengia todėl, kad kepinant saulei čia neužpučia gaivūs vėjai, gausu musių, kraujasiurbių vabzdžių. Grįždamas radau vilko ekskrementų, įslėnyje aptikau neseniai išraustą barsuko urvą.
1983.07.31
Baigęs kopijuoti geobotaninį stacionaro žemėlapį, visą dieną ruošiausi ilgai ir sunkiai kelionei po Rytų ir Pietų Mongoliją: remontavau spąstelius graužikams, skalbiau rūbus, rūšiavau daiktus.
Autoriaus nuotraukos. Tęsinys netrukus.
