Prisimenu, kaip kaime pas senelį mes įrengėme laistymo sistemą iš senos statinės, pakabintos 4 metrų aukštyje. Tuomet man atrodė: jei vietoj plonos žarnos pritvirtintume storą gaisrinę žarną, slėgis prie žemės taptų kelis kartus galingesnis, juk plačiame vamzdyje vandens masė yra kur kas didesnė. Senelis tyliai šypsojosi į ūsą, stebėdamas, kaip aš kankinuosi su jungtimis. Mano tuometinis sveikas protas patyrė triuškinantį fiasko: manometras ant žarnos galo rodė lygiai tuos pačius 0,4 atmosferos. Gamta dažnai pasijuokia iš mūsų kasdienės logikos, sukeisdama masę ir slėgį vietomis.
1648 m. prancūzų fizikas Blažė Paskalis Ruane atliko eksperimentą, kuris visuomenei pasirodė esąs raganavimas. Aikštės centre pastatė masyvią ąžuolinį statinę, sutvirtintą kaltos geležiniais žiedais. Tokios talpyklos metų metus talpindavo dešimtis kibirų vyno ir atlaikydavo ąžuolinių plaktukų smūgius. Statinė buvo iki kraštų pripildyta vandens, viršutinis dangtis buvo sandariai užkaltas ir užpiltas derva, kad būtų užtikrintas sandarumas. Dangtyje buvo išgręžta skylė, į kurią buvo tvirtai įlituotas dešimties metrų ilgio plonas stiklinis vamzdelis, nusidriekęs palei pastato fasadą tiesiai iki trečiojo aukšto balkono.
