AIDAI

Category: Tėvynės aidai

Likimų vingiai

Savanoriškai-privalomas turto nusavinimas: kaip suvarinėta į „kolchozus”

„Dirbi dykai? Teisybę sakai!”, – graudžiai juokingas liaudies sąmojis apie dviejų kolūkiečių „pasilabinimą”: vienas klausia dirbančio lauke „dykai”, o kitas jam šmaikščiai atsako. Apie mažažemių valstiečių ir prakutusių ūkininkų suvarymą į kolektyvinius ūkius, dar vadintus kolūkiais bei „kolchozais”, pasakyta ir parašyta, rodos, jau viskas. Visgi naujai pažvelgti į klestinčio Lietuvos

SKAITYKITE TOLIAU..
Tėvynės aidai

Dailioji Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkinių vertybė – senąjį muziejaus pastatą menanti rašalinė

Įdomioji gegužės mėnesio Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkinių vertybė – rašalinė su senojo Karo muziejaus pastato akcentais. Jų, kaip matote, rinkiniuose saugomos net dvi. Taigi, bent jau nedidele apimtimi buvo paleista šių dailių rašalinių serijinė gamyba. Rašalinės pagrindas – medinis. Prie jo centre pritvirtintas metalinis senojo Karo muziejaus varpinės bokšto

SKAITYKITE TOLIAU..
Tėvynės aidai

Ramybės, gamtos ir sakralumo darna, prisikėlusi iš nebūties (II)

Susiruošę į Šventąją Žemę kartais nežino, kad ne tik joje esama Jeruzalės. Dar viena Jeruzalė ramių ramiausiai plyti šiaurinėje Vilniaus dalyje. Kadaise ji buvo visiškas miesto pakraštys šalia Verkių dvaro, link jos driekėsi Kalvarijų kelias (ne gatvė, o būtent kelias). Vilniškes Kalvarijas jau lankėme ankstesnės išvykos metu, tačiau visgi tikrasis

SKAITYKITE TOLIAU..
Tėvynės aidai

Ramybės, gamtos ir sakralumo darna, prisikėlusi iš nebūties (I)

Lietuviai žingeidūs ir prakutę, tad keliauja noriai, neretai – į tolimas šalis. Ir teisingai daro, nes net kaimyninėje Lenkijoje apstu lankytinų vietų. Visgi, ir mūsų Tėvynėje tiršta nuostabių architektūros ir gamtos vietovių, aibė puikių muziejų, pasakiško grožio sodybų ir t.t. Vieną tokių Lietuvos perliukų aplankysime šįkart, juolab sekmadienio popietė džiugina

SKAITYKITE TOLIAU..
Tėvynės aidai

Rokiškio praeities aidai (I)

Kokia ta Lietuva? Prisitaikiusi, bet nesusitaikiusi. Tokia ji man įsiminė prieš trisdešimtį metų pasirodžiusioje knygoje apie rezistentus ir tremtinius „Nenugalėtoji Lietuva”. Lietuva, kuri lediniuose tremties gniaužtuose sugebėdavo švęsti Velykas ir Kalėdas. Kuri nepamiršo gimtąją kalbą ir sergėjo ją it akies vyzdį. Lietuva, įsprausta į melagingos ideologijos, klastingo režimo ir nuožmaus

SKAITYKITE TOLIAU..
Scroll to Top

SUSISIEKITE