Įdomioji gegužės mėnesio Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkinių vertybė – rašalinė su senojo Karo muziejaus pastato akcentais. Jų, kaip matote, rinkiniuose saugomos net dvi. Taigi, bent jau nedidele apimtimi buvo paleista šių dailių rašalinių serijinė gamyba. Rašalinės pagrindas – medinis. Prie jo centre pritvirtintas metalinis senojo Karo muziejaus varpinės bokšto
Susiruošę į Šventąją Žemę kartais nežino, kad ne tik joje esama Jeruzalės. Dar viena Jeruzalė ramių ramiausiai plyti šiaurinėje Vilniaus dalyje. Kadaise ji buvo visiškas miesto pakraštys šalia Verkių dvaro, link jos driekėsi Kalvarijų kelias (ne gatvė, o būtent kelias). Vilniškes Kalvarijas jau lankėme ankstesnės išvykos metu, tačiau visgi tikrasis
Lietuviai žingeidūs ir prakutę, tad keliauja noriai, neretai – į tolimas šalis. Ir teisingai daro, nes net kaimyninėje Lenkijoje apstu lankytinų vietų. Visgi, ir mūsų Tėvynėje tiršta nuostabių architektūros ir gamtos vietovių, aibė puikių muziejų, pasakiško grožio sodybų ir t.t. Vieną tokių Lietuvos perliukų aplankysime šįkart, juolab sekmadienio popietė džiugina
Kokia ta Lietuva? Prisitaikiusi, bet nesusitaikiusi. Tokia ji man įsiminė prieš trisdešimtį metų pasirodžiusioje knygoje apie rezistentus ir tremtinius „Nenugalėtoji Lietuva”. Lietuva, kuri lediniuose tremties gniaužtuose sugebėdavo švęsti Velykas ir Kalėdas. Kuri nepamiršo gimtąją kalbą ir sergėjo ją it akies vyzdį. Lietuva, įsprausta į melagingos ideologijos, klastingo režimo ir nuožmaus
Fotografija Vilnių pasiekė XIX amžiaus antroje pusėje, kai Juzefas Cechovičius, Abdonas Korzonas, Stanislavas Fleris pradėjo įamžinti miesto ir jo apylinkių vaizdus. Tačiau nereikėtų tokių senų fotografijų, nes lygindami Vilniaus pokarines nuotraukas su šiandienėmis, netruktume suprasti, kad didžiausi pokyčiai sostinėje įvyko XX amžiaus antroje pusėje. Visgi, žvelgdami į seniausius Vilniaus vaizdus
You must be logged in to post a comment.