Meluočiau jums, sakydamas, kad „myniau” du šimtus kilometrų iki Jurbarko tam, kad parengčiau šią apybraižą. Važiavau ne į Jurbarką, o į kitoje Nemuno pusėje esančius Kidulius, kuriose gausiai ukrainietės šeimai (net penki vaikai!) buvo rastas tegul ir labai kuklus, bet visgi saugus būstas. Reikalas buvo 2023-ų metų balandį, kai putininiai
Esama vietų ir objektų, kuriuos žinome bemaž visi, tik ne kažin ką apie juos žinome. Gotikinė senolė Nemuno pakrantėje atsirado neaišku kuriame amžiuje – gal kokio XV, tačiau pirmąsyk raštuose paminėta XVI vidury. Anais laikais mūriniai pastatai dygo tik miestuose, o ir juose dauguma namų buvo mediniai, gi ši bažnytėlė
Ir kinas, ir cirkas tarpukariu buvo tik kauniškių poniučių ir ponulių pramoga, tad manasis senelis juodu pamėgo ne Lietuvoje, o Amerikoje, kurion buvo išvykęs keleriems metams užsidirbti pinigėlių ūkiui. Mano klausiamas apie įsiminusius filmus, pirmiausia minėdavo anuomet fantastiškai populiarų Čarlį Čapliną. Pomėgį cirkui išsaugojo ir būdamas vyresnio amžiaus, tad mudu
Tradicijos paisome jau trisdešimt penkerius metus – nuo to laiko, kai manoji pačiutė gavo paskyrimą dirbti pažangioje Vilniaus mokslinėje įmonėje. Tiesa, anuomet Vilniaus senamiestis nebuvo toks iščiustintas, kai šiandieną, tačiau kasmet per Kalėdas ar Naujųjų išvakarėse pasivaikštome po sutemų apgaubtą miestą, džiaugdamiesi, kad jis nuolat gražėja ir dvelkia jaukumu. Maršrutas,
Nebuvo nei saulė kaitresnė, nei vanduo šiltesnis, nei duona skalsesnė, nei pavasaris žieduotesnis – tiesiog buvome jaunesni, galbūt ir truputėlį naivesni, ir – neabejotinai – atlaidesni tūkstančiui ir vienam anuometės būties trūkumui. Apskritai, pozityviam žmogui būdinga įsiminti gyvenime nutikusius gerus įvykius ir sutiktus geranoriškus žmones, todėl kartais susidaro įspūdis, kad
You must be logged in to post a comment.