Atrakcijų anuomet nebūta itin daug: užsikarti ant Puntuko, palypėti iki Laimės žiburio, pasidairyti „univermage”, aplankyti Arklio muziejų. Tiesa, dar galėdavai kaitinti šoną Šventosios pakrantėje ar sportuoti Anykščių šilelio sveikatingumo take. Kur tokio būta? Neskubėkite, bičiuliai, ir būsit pirmi: sentimentai išnykusiems „Anykščių šilelio” poilsio namams tebėra gyvi, tad būtinai nukeliausim praeitin.
Albumas – tai šeimos metraštis: krikštynos, vestuvės, išleistuvės ir sutiktuvės. Kiekviename albume daug besišypsančių ir tų, kurių jau nėra.Albumas nučiupinėtas, lapai pageltę, nuotraukos juodai baltos. Kasdien į jas niekas nežiūrėdavo – nebuvo tokios mados, bet kai koks šeimos susitikimas, sėdėjimas prie stalo – tai būtinai.Ištraukia iškilmingai iš spintos visą odinių
Įpaminklinimo ir nupaminklinimo peripetijos šį skverą pavertė bene žinomiausiu Lietuvoje, mat dėl rašytojo-paklydėlio daugiatonio paminklo aistros ne vienus metus virė, kol visgi didžiulė stovyla iškeliavo suvisam. Na, o kitados šis skveras nelabai ką viliojo, nes nedidukėje erdvėje stypsojęs paminklas buvo aiškiai perdidelis jaukiam skveriukui. Dažnas vilnietis – o ir sostinės
Cirko romantikai skirta daugybė įvairaus žanro kūrinių, kurių garsiausiais įvardintume Čarlio Čaplino nebyliojo kino juostą „Cirkas“ (1928 m.), Indrės Kalmano operetę „Cirko princesė“, miuziklą „Didysis šou meistras“ (2017 m.). Nors dabar cirko populiarumas gerokai sumenkęs, kadaise atvykėlių pasirodymai sutraukdavo minias vilniečių. Ne tik garsiojo iliuzionisto Emilio Kio, bet ir kitų
Fermos, kumėčynas, grupinės, gyvenimai Fermų pastatai – beveik visi pakeitę paskirtį išliko iki šiol – buvo lyg ašis, aplink kurią sukosi kaimo gyvenimas. Maršrutu namai–ferma ir atgal kursavo didžioji dalis gyventojų. Melžėjos, jų vyrai ir vaikai, paklausti, kur eina, atsakydavo: „Į fermą.“ O gyvulių šėrikai kažkodėl sakydavo einantys prie bandos
You must be logged in to post a comment.