Turime pripažinti, kad šiek tiek apsigavom: ketinom rašytojo paminklą panėšėti tolėliau nuo Švietimo ministerijos, o pasirodo, kad jis nugaravo iš savosios vietos – šalia buvusio vienuolyno tvoros – tylią naktelę, prieš kelerius metus. Tai bene paskutinysis Vilniuje demontuotas sovietmečio laikų paminklas (neskaitant jau tuomet nuo laiko suvargusių Žaliojo tilto skulptūrų), nors neabejotina, kad jau netrukus bus įsitverta į skvernus Cvirkai, gal tik kebliau seksis sovietmečio apologetams kovoti su Nėries biustu: pamatysim, kur link kryps naujosios valdžios veiklos prioritetai – socialinei atskirčiai mažinti, ar paminklus versti. Na, o mums gi įdomu, kas per vienas tas Liudas Gira buvo, ir kodėl jo paminklo stovėta būtent prieš Švietimo ministeriją (beje, buvusią tame pačiame pastate ir sovietmečiu, o tarpukariu šiuose rūmuose būta Švietimo kuratorijos, įsikūrusios pastate 1924 metais). Smarkiai nesiplečiant – mūsų šįvakarinės kelionės kryptis kiek kita – pasikapstykim po Giros biografiją: buvo jis poetas, dramaturgas, kritikas, publicistas, kultūros veikėjas, tačiau vertinamas labai prieštaringai, nes 1940 m. jis buvo paskirtas SSRS aneksuotos Lietuvos sukurpto Liaudies seimo atstovu, ir kaip įgaliotosios delegacijos narys aktyviai dalyvavo inkorporuojant Lietuvą į SSRS. Už tokią tarnystę buvo sovietų valdžios pamalonintas: 1945 m. jam buvo suteiktas liaudies rašytojo vardas, o 1946-ais tapo Lietuvos Mokslų akademijos akademiku. Sąryšis su švietimu gana trapokas: 1940-1941 metais jo būta švietimo liaudies komisaro pavaduotoju. Tad, apibendrinant: vienas iš „Stalino saulės“ vežėjų Lietuvon, tiesa, ne toks žinomas, kaip pvz. Paleckis (šiam veikėjui skirsime atskirą dėmesį). Paminklas Girai atsirado sovietmečiu, horeljefinis Giros portretas iškaltas rusvo granito luite, o stovėjo jis ant granitinio pusantro metro aukščio postamento. Paminklas sukurtas ir pastatytas 1977-ais metais, jo autoriai skulptorius Viktoras Palys ir architektas Stanislovas Šeškevičius, šalia paminklo buvo įrengtas nedidelis skverelis. Tad buvo, pražuvo, ir tiek žinių apie šį nedicką paminklėlį. (Nuotraukoje viršuje – Liudo Giros (dab. Vilniaus) gatvė sovietmečiu, daugumos vadinta “liudgiriu”.)
Liudo Giros (dab. Vilniaus) gatvė ~1960 m.
Viena ne tik bohemos pamėgtų anuomečių užeigų – “Žuvėdra”.
9-as dešimtmetis – “kovos su girtavimu ir naminės degtinės varymu” laikmetis.
Trumpam užsukę į Švietimo ministeriją – pastatas labai įdomus, jo istorijoje atidžiai pasivaikščiosim kitąsyk – ir pasigrožėję 1976-ais Kazio Simanonio sukurtu šviestuvu, sukam laikrodį į XX a. pradžią, ir pasidairom po tuometę aplinką, tuomet žvaliai žengiam į vieną poluliariausių sostinės gatvių sovietmečiu – jai buvo suteiktas to paties Liudo Giros vardas/pavadinimas, nors visi ją vadino žargoniniu „liudgiriu“. Senose nuotraukose išvysite daugybę šios gatvės įžymybių: kavinę „Žuvėdra“, vinilinių plokštelių parduotuvę, Rusų dramos teatro vieną fasadų, „šnapsinę“, juvelyrinių papuošalų parduotuvę „Eglė“ (vienu metu buvusią nuolatinėje apsuptyje dėl aukso kontrabandinio gabenimo/išvežimo į Lenkiją), ir net bobulę su jos nepamainomu vežimėliu „Pyragėliai“. O kokias „liudgirio“ įdomybes pamenate jūs?
Gatvės prie Chemijos kolegijos rūmų (dab. Švietimo ministerija) vaizdas ~1900 m.
Paminklas Liudui Girai skverelyje prieš Švietimo ministeriją, 9-as deš. Šis sovietmečio stabas-reliktas sostinėje stūksojo ir XXI amžiuje.
Pabuvoti Vilniaus praeityje mums talkino AIDAI.LT fotoarchyvas.
