Darbinę karjerą pradėjau baigęs dešimtą klasę: vasarai įsiforminau ūkio dalies darbininku viename Vilniaus archyvų, ir iškart gavau garbingą bei atsakingą užduotį – išboginti tūkstančius bylų iš Trakų gatvės pašonėje esančios pranciškonų bažnyčios (ją ir matote nuotraukoje viršuje). Jau buvau matęs seną – carinių laikų – nuotrauką, kurioje ant bažnyčios šono „puikuojasi“ rusiškas užrašas, kad joje esama archyvo. Aišku, archyvas bažnyčioje neatrodė taip originaliai, kaip, pavyzdžiui statybinių medžiagų laboratorija šv. Trejybės bažnyčioje ar turizmo bazė Trinapolio šventovėje, bet visgi įdomu buvo sužinoti, kaip gi tas archyvas atrodys. Senutėlės, smarkiai sudulkėjusios, carinius laikus menančios archyvinės bylos buvo tvarkingai sukrautos dviejų aukštų tvirtuose mediniuose stelažuose, tad laukė ilgas ir nuobodus „dulkių rijimas“ boginant visą šį milžinišką archyvą į naująjį pastatą Valakampių pašonėje. Turiu prisipažinti, kad gerokai labiau, nei pats darbas ar tie dulkini cariniai popieriai (daugiausia tai buvo pastatų brėžiniai, planai ir su jais susiję dokumentai) mane, o ir kitus bendradarbius, domino bažnyčios erdvės, į kurias paprastam mirtingajam patekti buvo kebloka. Bažnyčios puošyba buvo smarkiai nuteriota, tik koplyčioje atradome išlikusią dailią skulptūrą, o zakristijoje, kurios grotuoti langai žvelgė tiesiai į siaurą senamiesčio gatvelę, atradome solidų stalą bei masyvią daugybės stalčių spintą, puoštą dailiomis inkrustacijomis. Manasis sumanymas įsiropšti bažnyčios kampe esančio bokšto laiptais nebuvo sėkmingas: straigtiniai laiptai buvo užversti statybinėmis atliekomis, o ir skliautai žemoki – pritaikyti viduramžių vienuoliams, o ne dvimetriniam ilgšiui. Tad teko tenkintis taip ir neįminta bokšto paslaptimi…
Jūs jau atspėjote, kad šįkart mes tęsime kelionę po Vilniaus šventovių vargus sovietmečiu, o pirmąsias dvi pasivaikščiojimo praeityje dalis rasite čia: pirmoji ir antroji. Beje, ilgoka įžanga man pačiam pasuponavo naują temą – katalikų šventovių bei vienuolynų „kryžiaus kelius“ ankstensiu laikmečiu, kai carinė administracija, o ir stačiatikių konfesijos vadovybė, ne itin skrupulingai elgėsi su baroko šedevrais. Telieka ši tema artimiausiai ateičiai, o dabar pakrutinsim smegenis, prisimindami sostinės bažnyčių golgotą ateistų ir cicilikų siautėjimo laikmečiu.
Į kurios bažnyčios rūsius sovietmečiu ilgą laiką landžiota, nepaisant daugybės juose esančių karstų: Šv. Jokūbo ir Pilypo; Švč. Jėzaus širdies (vizičių); Išganytojo (trinitorių); Šv. Dvasios?
Vieną didžiausių sostinės šventovių – Šv. Dvasios bažnyčią, gerai matomą iš daugumos Vilniaus regyklų – sovietmečiu nesiryžta uždaryti, tačiau daugybės žmonių palaikus priglobę jos požemiai iki pat septintojo dešimtmečio pabaigos gausiai lankyti smalsautojų: tiek pavienių „saviveiklininkų“, tiek organizuotomis grupėmis į požemius besileidusių ekskursautojų. Visgi, ekskursijas, o ir pavienius landžiojimus į požemius teko nutraukti, nes amžių tėkmėje savaime mumifikavęsi palaikai ėmė gesti nuo pakliūdavusių šilto oro bei drėgmės, tad angos į požemius buvo užmūrytos.
Nūnai ši šventovė tarnauja kultūros tikslams, o sovietmečiu joje būta cukraus ir bakalėjos prekių sandėlio: kuri bažnyčia taip vargo: Šv. Ignoto; Šv. ark. Mykolo; Šv. Rapolo; Šv. Kotrynos?
Jau pokariu šv. Kotrynos bažnyčioje įrengtas cukraus sandėlis, vėliau – bakalėjos prekių sandėlis, o nuo aštuntojo dešimtmečio pradžios iki pat dešimtojo dešimtmečio vidurio bažnyčia buvo nenaudojama. Restauravus fasadą ir vidų, šv. Kotrynos bažnyčia tapo bene gražiausia erdve sostinėje kultūriniams (pirmiausia – muzikiniams) renginiams, nūnai šventovės rūsiai pritaikomi parodų rengimui.
Kurioje sostinės bažnyčioje buvo archyvinių bylų saugykla, šalia esančiame vienuolyne – bendrabutis, o šventoriuje stovinčioje koplyčioje buvo parduodami suvenyrai: Šv. apaštalų Petro ir Povilo; Šv. Rapolo; Šv. Dvasios; Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų (pranciškonų)?
Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų (pranciškonų) bažnyčioje dar carinio režimo laikmečiu buvo įrengti kelių aukštų mediniai stelažai, kuriuose saugotos senųjų Vilniaus pastatų bei statinių brėžinių, planų bylos, šalia esančiame pranciškonų bažnyčioje būta archyvų darbuotojų bendrabučio, o netoli Trakų gatvės šventoriuje stovinčioje koplyčioje buvo įkurdinta suvenyrų parduotuvėlė.
Kurios Vilniaus bažnyčios zakristijoje būta sudentų valgyklos, presbiterijoje (erdvėje už didžiojo altoriaus) – meno darbų sandėlio, o koplyčioje – skulptoriaus dirbtuvės: Švč. Kryžiaus atradimo (Kalvarijų); Dievo apvaizdos; Šv. Mikalojaus; Šv. Pranciškaus Asyžiečio (bernardinų)?
Pirmosios trys išvardintos bažnyčios sovietmečiu nebuvo uždarytos, tad jų erdvėmis nebuvo nederamai naudojamasi, o štai vienai labiausiai dabar lankomų – Šv. Pranciškaus Asyžiečio (bernardinų) – šventovei pasisekė kur kas prasčiau: perduota šalia šv. Onos bažnyčios įsikūrusiam Dailės institutui (dab. Vilniaus dailės akademija), ji buvo naudojama pagal tuometės instituto vadovybės išprusimą bei supratimą. Tik įsipareigojimą restauruoti bažnyčią Dailės institutas ėmė ir primiršo: darbų imtasi tik devintojo dešimtmečio pradžioje, nors jau atkurtos nepriklausomybės metais šventovėje padirbėjus restauratoriams, atsivėrė įspūdingos didžiulės freskos, o šalia bažnyčios prigludusiuose vienuolyno koridoriuose išlikusi autentiška, senove dvelkianti, sienų tapyba.
Link kurios sostinės bažnyčios vedęs, koplyčiomis bei vartais gausus, kelias buvo sunaikintas sovietmečiu: Švč. Kryžiaus atradimo (Kalvarijų); Šv. apaštalų Petro ir Povilo; Švč. Mergelės Marijos nekaltojo prasidėjimo; Švč. Mergelės Marijos taikos karalienės?
Dažnas žinome Žemaičių Kalvarijas, tačiau kitas, galbūt šiek tiek mažiau garsus, Kalvarijų Kryžiaus kelias yra Vilniuje, vingiuodamas žaviomis Verkių regioninio parko vietomis: būtent jame buvusios 35-ios Kryžiaus (Kristaus kančios) kelio stotys sovietmečiu užsitraukė nomenklatūros nemalonę. Septintojo dešimtmečio pradžioje, „kovojant su religiniais prietarais“, dauguma Vilniaus Kalvarijų Kryžiaus kelyje buvusių koplyčių bei vartų buvo sunaikinti, neišdrįsta griauti tik keturias koplyčias, stovėjusias (ir tebestovinčias) prie Švč. Kryžiaus atradimo (Kalvarijų) bažnyčios: nūnai visos koplyčios ir vartai yra atstatyti – nesigailėsite aplankę šią ypatingą aurą turinčią sakraliąją erdvę!
Netoli kurios Vilniaus bažnyčios stovėję koplyčios buvo sovietmečiu nugriautos, tiesiant gatves: Šv. Onos; Šv. Jurgio; Išganytojo (Trinitorių); Šv. apaštalų Petro ir Povilo?
Visos šios bažnyčios yra praradę dalį savosios erdvės statinių: šv. Onos bažnyčios barokinė varpinė buvo nugriauta dar carinio režimo laikmečiu (tiesa, netoliese šventovės buvo pastatyta kita, šv. Onos bažnyčios architektūrai labiau deranti neogotikinė varpinė), šv. Jurgio bažnyčia yra praradusi šventoriaus vartus, Išganytojo bažnyčios šventoriaus vartus sovietmečiu nugriovė kariškiai. Vilniškio baroko perlas – šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia – yra sovietmečiu netekusi net dviejų netoliese stovėjusių koplytėlių: dviaukštės Viešpaties Jėzaus, nugriautos platinant Antakalnio gatvę, ir dviaukštės šv. Veronikos koplytėlės, stovėjusios ant kalnelio prie dab. Sapiegų ir Antakalnio gatvių sankryžos (galime pasidžiaugti, kad pakankamai reali viltis išvysti atstatytą Viešpaties Jėzaus koplytėlę).
Šalia kurios Vilniaus bažnyčios esančioje koplyčioje sovietmečiu buvo gyvenama: Šv. apaštalų Jokūbo ir Pilypo; Šv. Pranciškaus Asyžiečio (bernardinų); Šv. Rapolo; Šv. Ignoto?
Šalia šv. Rapolo bažnyčios esančiuose vienuolyno pastatuose sovietmečiu įsikūrė Respublikinis kultūros paminklų restauravimo trestas, šalia šv. Ignoto bažnyčios esančiuose vienuolyno patalpose – biblioteka, o gyventa šalia šv. Pranciškaus Asyžiečio (bernardinų) bažnyčios esančioje Kristaus laiptų koplyčioje, nors pastatas – be šildymo ir patogumų, o ir lygaus ploto jame tėra keli kvadratiniai metrai, visas kitas plotas – laiptai. Antroji Lietuvoje garsi Kristaus laiptų koplyčia yra Tytuvėnų vienuolyno teritorijoje.
Kurios uždarytos Vilniaus bažnyčios, vėliau tapusios architektūros muziejumi, sargas nepraleisdavo progos už puslitrį parceliuoti bažnytines vertybes: Šv. Teresės; Šv. Ignoto; Šv. Mikalojaus; Šv. arkangelo Mykolo?
Pirmosios trys šventovės sovietmečiu nebuvo uždarytos, o štai šv. arkangelo Mykolo bažnyčiai nepasisekė: pokariu uždaryta, šeštojo dešimtmečio antroje pusėje paversta statybos ekspozicija, o aštuntojo dešimtmečio pradžioje įkudintas Architektūros muziejus, ten veikęs net ir šio amžiaus pradžioje (restauruotoje šventovėje dabar veikia įspūdingais eksponatais žavintis Bažnytinio paveldo muziejus). Bene sudėtingiausias šiai bažnyčiai šiuolaikinės istorijos metas buvo pokaris, kai mėgdavęs stikliuką pakilnoti jos sargas be sentimentų į puslitrį mainydavo vertingus bažnytinio meno kūrinius.
Šalia kurios bažnyčios buvusi koplytėlė, žymėjusi maldininkams svarbaus kelio pradžią, buvo nušluota sovietmečiu: Šv. Jurgio; Šv. apaštalų Jokūbo ir Pilypo; Dievo apvaizdos; Šv. Rapolo?
Jau keliavome į Vilniaus Kalvarijas, smarkiai nukentėjusias sovietmečiu, o kadaise gausiems maldininkams kelią link jų rodė Kryžių nešančiojo Kristaus koplytėlė, stovėjusi ant kalvelės Kalvarijų gatvės (anuomet – kelio) pradžioje, ir, atseit, sutrukdžiusi sovietiniams valdininkams platinti Kalvarijų gatvę. Nugriauta pati koplytėlė, nukasta kalvelė, vėliau – jau keliavome pro šv. Rapolo bažnyčią – nugriauta ir šios šventovės klebonija. Smagu, kad atsiranda entuziastų, ištyrusių koplyčios istoriją, ir tikinčių jos atstatymo galimybe (daugiau apie tai skaitykite Kęstučio Girdzijausko knygoje „Koplyčios paslaptis).
Pakeliavę po išties sudėtingą Vilniaus šventovių praeitį tikėjimo persekiojimo laikmečiu, pasidžiaukim, kad šiandieną jokių ribojimų nebėra, o bažnyčios gražiai tvarkomos, restauruojamos, prižiūrimos dvasininkų ir tikinčiųjų dėka.
Šioje kelionėje po Vilniaus bažnyčių sunkmetį mums talkino AIDAI.LT fotoarchyvas.
Jei norite skaityti daugiau tokių publikacijų, tapkite AIDŲ prenumeratoriumi / prenumeratore jau dabar!
