Taip ir likome devintoje klasėje du nekomjaunuoliai – aš ir Raimondas. Pastarasis tėvų nuo mažumos buvo rengiamas tapti dvasininku, tad komjaunimas jam niekaip netiko. Pūstažandis, apkūnokas, Raimondas fizinio lavinimo (dabar tai būtų kūno kultūros) pamokose nuolat likdavo paskutinis rungtyse, tačiau tikėjimo reikaluose pirmaudavo. Kiekvieną sekmadienį galėdavai pamatyti jį patarnaujant mišiose antakalniškėje šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje, į kurias užsukdavo ir mūsų mokyklos direktorius – sovietinio saugumo „bildukas“. Tankiai apsilankydavau mišiose ir aš, lydėdamas neprigirdinčią močiutę.
Nežinau, ar kviesdavosi direktorius Raimondą „ant kilimėlio“ auklėjamajam-ateistiniam darbui, tačiau klasiokas Romas, gyvenęs toje pat daugiabučio laiptinėje, kaip ir Raimondas, šį auklėdavo savaip – niuksais. Mokyklos pašonėje buvęs Raimondo ir Romo penkiaaukštis buvo matomas kaip ant delno, tad neretą rytą į mokyklą Raimondas takeliu skubėdavo jau gerokai išraudęs po Romo atlikto „auklėjimo“. Savąją, o galbūt greičiau – tėvų, svajonę Raimondas įgyvendino, po tarnybos sovietinėje armijoje įstojęs į dvasinę seminariją, sėkmingai derindamas mokslus su smagiomis vakaronėmis panelių kompanijoje. Taigi, teko Raimondui savąjį kryžiaus kelią nueiti Romo niuksų seansuose, kad priartėtų prie tikėjimo tiesų.
Manasis perauklėjimas „komjaunuoliška ateizmo“ dvasia buvo sumanytas originalesnis, nei Raimondui. Po devintosios klasės baigimo, šešiolikmetis vaikinukas – t.y. aš – buvo pakviestas pokalbiui į direktoriaus kabinetą. Ten sužinojau svarbią naujieną: vasaros darbo stovykloje (pažadu jums intriguojantį pasakojimą apie jaunatviškas šėliones joje) eisiu svarbias ir atsakingas „komisaro“ pareigas, tik štai koks niuansas yra – „komisaru“ gali būti tik komjaunimo narys. Taigi, teko važiuoti į tuometį Lenino rajono komjaunimo komitetą, įsikūrusį Gedimino (dabar – Katedros) aikštės pašonėje, pastate, kuriame dabar neatsitiktinai šeimininkauja vadinamieji socdemai. „Troika“ („trijulė“, rus.) pasitiko mane sėdėdama už solidaus stalo įvairiais portretais nukabinėtoje erdvioje patalpoje, ir, kiek papūtusi arabus apie komjaunimo svarbą, įteikė nuostatų knygelę: „Pasimokyk, tuomet žiūrėsim, ar priimti“.
Tiesą sakant, ir aš turėjau savąjį planą, kaip netapti komjaunimo nariu, tad į priėmimo procedūrą atėjau net nevartęs gautosios knygelės – nepriims juk nieko nežinančio. Man neatsakius į kelis klausimus apie komjaunuoliškus paistalus, „troikos“ vyresnysis klustelėjo: „Na, gerai, tuomet bent pasakyk, kieno antai tas portretas kabo?“ Nuoširdžiai prisipažinau nežinantis, nes sienas „puošę“ fizionomijos buvo ir atgrasios, ir man nieko nesakančios. „Gerai, priimam, bet tu pasimokyk, pasimokyk“, – aiškiai gavęs „iš aukščiau“ nurodymą „būtinai priimti“, subumbėjo „troikos“ vyresnysis, įteikdamas komjaunimo nario bilietą, o aš tuomet pirmąsyk pajautau tegul ir miglotą nuojautą, kad tokios organizacijos, kuri priima į narius nieko apie ją nežinantį, perspektyva ne kažin kokia…
Visgi šįkart mes ne dalinsimės spalvingais prisiminimais apie tikinčiųjų – buvau tokiems priskirtas – perauklėjimą ateistų ir cicilikų siautėjimo laikmečiu, o vėl dairysimės į nuostabios architektūros Vilniaus šventoves. Šiandieną niekas nebeverčia tapti kurios nors politinės organizacijos nariu, nevilioja į ją apgaule, nebegalime niuksų už puoselėjamą tikėjimą. Visai kitomis yra tapę ir išpuoselėtos šventovės, perėjusios savąją niuksų patyčiomis golgotą. Turėsite progą pamiklinti atmintį, bandydami atpažinti vilniškių bažnyčių “kryžiaus kelio” sovietmečiu stotis.
Kurioje žinomiausių sostinės bažnyčių sovietmečiu buvo įrengtas Mokslo muziejus: Šv. Jonų; Šv. ark. Mykolo; Šv. Kazimiero; Šv. Kotrynos?
Rengiantis Vilniaus universiteto įsteigimo 400-ųjų metinių minėjimui 1979-aisiais, restauratoriai kruopščiai atnaujino ne tik visą universiteto pastatų ansamblį (1985-ais metais jų triūsas buvo įvertintas prestižiniu europiniu apdovanojimu – Europos premijų už paminklų apsaugą aukso medaliu), bet ir skyrė daug jėgų arkikatedros bei jos varpinės atnaujinimui. Universiteto jubiliejaus proga buvo restauruota ir šv.Jonų bažnyčia, kurioje jau nuo 7-ojo dešimtmečio pabaigos veikė Mokslo muziejus.
Kurioje Vilniaus šventovėje sovietmečiu vykdavo chorinės ir kamerinės muzikos koncertai: Šv. Kazimiero; Šv. Jonų; Šv. Kryžiaus; visose trijose?
Išties, chorinės, kamerinės, vargonų muzikos koncertai vykdavo visose išvardintose šventovėse, o nuotraukoje – šv. Jonų bažnyčia ~1980 m.
Kurioje sostinės bažnyčioje buvo įrengta klausytojų salė, o pati bažnyčia pavadinta Mažąja baroko sale: Viešpaties dangun žengimo; Šv. Kryžiaus; Šv. Kotrynos; Šv. Jokūbo ir Pilypo?
Restauravus bažnyčios interjerą, kamerinės muzikos koncertams buvo pritaikyta šv. Kryžiaus (bonifratrų) bažnyčia, esanti Prezidentūros pastatų komplekso ir Simono Daukanto aikštės prieigoje. Stengiantis apeiti faktą, kad koncertai vyksta iš tikinčiųjų nusavintoje bažnyčioje, spaudoje apie joje vykusius koncertus būdavo rašoma: „vyko po baroko skliautais“.
Kurioje Vilniaus bažnyčioje sovietmečiu buvo įrengtas Religijos istorijos ir ateizmo muziejus: Šv. Ark. Mykolo; Šv. Kazimiero; Šv. Baltramiejaus; Šv. Ignoto?
Vilniaus senamiesčio širdyje esančiai šv. Kazimiero bažnyčiai teko nemaža išbandymų: carinio režimo metais paversta stačiatikių maldos namais, prarado visą interjero puošybą, o ankstyvuoju sovietmečiu jai teko vyno sandėlio dalia, o septintajame dešimtmetyje tapo kovotojų su tikėjimu įkaite – joje įrengtas Religijos istorijos ir ateizmo muziejus. Paminėtina ir tai, kad šios šventovės prieigoje esanti šv. Kazimiero gatvelė – viena mažiausiai laiko tėkmės paliesta, todėl išties nepaprastai šarminga ir tapytojų pamėgta Vilniaus senamiesčio vieta – sovietmečiu buvo pervadinta bolševikų partijos veikėjo J.Vito vardu.
Kuris sakraliosios paskirties pastatas Vilniuje sovietmečiu buvo nugriautas: Nekaltojo prasidėjimo bažnyčia; Šv. Juozapo bažnyčia; Evangelikų reformatų koplyčia; Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų (pranciškonų) bažnyčia?
Šv. Juozapo bažnyčia, buvusi Visų Šventųjų bažnyčios kaimynystėje, ir pranciškonų bažnyčios bokštas buvo nugriauti carinio režimo laikotarpiu, sostinės Žvėryno rajone esanti Nekaltojo prasidėjimo bažnyčią tarpukariu nespėta baigti statyti, o štai ant Tauro kalno buvusi evangelikų reformatų koplyčia ir ją supusios kapinės buvo nušluotos, statant Santuokų rūmus. Taigi iškilmingos ir linksmų nuotaikų lydimos civilinės metrikacijos apeigos vyksta buvusių kapinių vietoje esančiame pastate, ir tai niekam netrukdo, skirtingai nuo vilniškių Sporto rūmų, esančių krislu akyse rėksmingų atvykėlių-ortodoksų.
Kuri, netoliese vilniečių pamėgtos poilsio vietos buvusi, šventovė sovietmečiu buvo turizmo organizacijos baze: Šv. Pranciškaus Asyžiečio (bernardinų); Išganytojo (trinitorių); Švč. Trejybės (Trinapolyje); Švč. Kryžiaus atradimo?
Sovietmečiu Valakampiai – tūkstančių vilniečių aktyvaus poilsio vieta, dovanojusi maudynes, saulės vonias, futbolo bei tinklinio rungtynes, smagų pasibuvimą su draugais prie radijo ar kortų žaidimo. Žavėjusi poilsiautojų akį, kitoje Neries pusėje esanti Švč. Trejybės bažnyčia carinio režimo metais buvo paversta stačiatikių maldos namais (tuomet panaikinta didžiuma interjero puošybos), o sovietmečiu jai teko popieriaus sandėlio, vėliau – Turizmo bei ekskursijų valdybos bazės dalia.
Kuri Vilniaus bažnyčia ir sovietmečiu, ir po nepriklausomybės atkūrimo ilgą laiką buvo knygų saugykla: Šv. Ignoto; Šv. Jurgio; Šv. ark. Mykolo; Šv. Pranciškaus Asyžiečio (bernardinų)?
Pokario metais uždarytoje šv. Jurgio bažnyčioje įrengta didžiulė knygų saugykla, vadinta Knygų rūmais, į ją iš visos Lietuvos buvo vežamos knygos, t.t. religinio turinio. Įrengtos didžiulės knygų lentynos bažnyčios interjerą smarkiai nesugadino, tad, atkūrus nepriklausomybę, žadėta didžiulį knygų lobyną iškelti (nežinia, ar šis sumanymas jau įvykdytas…).
Kurios Vilniaus bažnyčios portalas nugriuvo, tikėtina, veikiamas greta esančia, akmenimis grįsta, gatvele dundėjusių sunkvežimių keliamos vibracijos: Švč. Jėzaus širdies (vizičių); Šv. Ignoto; Dievo gailestingumo; Viešpaties dangun žengimo?
7-ojo dešimtmečio pabaigoje nugriuvo šalia Šv. Dvasios bažnyčios esančios nedidelės Dievo gailestingumo bažnytėlės portalas, jis atstatytas tik po trejų metų. Vienintelė visą parą veikianti Vilniaus šventovė – Dievo gailestingumo bažnyčia – carinio režimo laikmečiu (XIX a. pr.) buvo paversta stačiatikių maldos namais, katalikams sugrąžinta tik praėjus šimtmečiui – ankstyvuoju tarpukariu.
Kuris Vilniaus bažnyčia sovietmečiu buvo paversta kūrybinėmis dirbtuvėmis: Šv. Ignoto; Šv. ark. Mykolo; Šv. apaštalo Baltramiejaus; Šv. apaštalų Jokūbo ir Pilypo?
Nedidukė Šv. apaštalo Baltramiejaus bažnytėlė, esanti sostinės Užupio rajone, nūnai tarnauja katalikams baltarusiams, o sovietmečiu joje kūrė skulptoriai (ten nutašyta ir Pirčiupių „Motina“). Šventovė buvo aplipdyta menkaverčiais priestatėliais, šventoriuje pristatyta laikinų pašiūrių, skulptorių dirbtuvės čia tebebuvo ir paskutiniajame XX a. dešimtmetyje.
Kuri Vilniaus šventovė sovietmečiu buvo technikos sandėliu, vėliau – muziejinių eksponatų saugykla: Viešpaties dangun žengimo (misionierių); Šv. Ignoto; Švč. Jėzaus širdies (vizičių); Šv. Mikalojaus?
Viena grakščiausių, bene matomiausioje sostinės senamiesčio vietoje stovinti Viešpaties dangun žengimo (misionierių) bažnyčia kadaise džiaugėsi Vilniaus baroko genijaus Jono Kristupo Glaubico talento jėga: talentingasis architektas paaukštino bokštus, pristatė tambūrą, užstatė frontonus. Sovietmečiu bažnyčiai sekėsi gerokai prasčiau: bemaž porą dešimtmečių pabuvusi nenaudojama, buvo paversta medicininės technikos sandėliu, o vėlyvuoju sovietmečiu tarnavo muziejui, būdama eksponatų sandėliu (ne ką geriau šventovei sekėsi ir atkūrus nepriklausomybę – daugiau nei tris dešimtmečius laukė restauratorių ir statybininkų rankų).
Kelionę į Vilniaus bažnyčių praeitį pratęsime jau netrukus, o šįkart mums talkino AIDAI.LT fotoarchyvas.
Jei norite skaityti daugiau tokių publikacijų, tapkite AIDŲ prenumeratoriumi / prenumeratore jau dabar!
