Tada žiemą sniego būdavo iki kelių, nuo speigo tvoros pokšėjo. Daugumos vaikų popietės po pamokų prabėgdavo rogėmis leidžiantis nuo kalnų ir kalniukų. Pasitaikydavo ir nugriūti, ir skaudžiai atsitrenkti į medį. Per įkaitusius skruostus byrėdavo ašaros, bet šalto sniego gniūžtė, pridėta prie skaudančios vietos, ir draugo žodžiai skausmą nuimdavo kaip ranka. Bliauti buvo nevyriška, o tikras draugas pažadėdavo nuostabiausių dalykų: atiduoti brangiausią pašto ženklą, parodyti savo slėptuvę netoliese, duoti apelsiną, leisti papiešti savo flomasteriais – ypač jei pats būdavo prie tos ašaras sukėlusios nelaimės tyčia ar netyčia prisidėjęs. Skųstis buvo neįprasta – geriau susitarti patiems. Tėvai vis tiek nesupras, o barti tikrai gausi.
Tais laikais bečiužinėjant labai greitai bėgdavo laikas, todėl namo neretai tekdavo grįžti jau sutemus. Tarpdury sutikdavo iš darbo jau senokai grįžusi mama arba tėtis, iš virtuvės sklisdavo pieniškos sriubos arba čirškinamų kotletų kvapas. Būdavo ir klausimų, ir priekaištų, kartais net bausmių – juk mamos buvo liepta iš mokyklos grįžus pirma pavalgyti, paruošti pamokas, ant kalniuko galima tik po to. Taip elgėsi visi tėvai. O visų vaikų planas būdavo paprastas, negali pykt: „mes nuo kalniuko nusileisim tik kelis kartus, pamokos nepabėgs, tėvai net nesužinos…“
Tais laikais mamos ir močiutės visiems mezgė storus vilnonius megztinius, pirštines ir kojines. O kaip baisiai tie mezginiai kuteno ir „kando“, tai iki šiol dar ne vienas prisimena.
Bet pasakyti buvo kažkaip nedrąsu: juk tiek vargta, kol gauta tos vilnos. Pirmąkart matančiam ji atrodė kaip kažkoks murzinas „debesis“, sakytum, „saldi vata“ (bet ji atsirado vėliau), kurią galėjai suspausti rieškučiose, beje, labai nekaip kvepėjo. Jei moteris tebeturėjo ratelį, nusikeldavo jį nuo aukšto ir vilną žiemos vakarais, žiūrėdama nespalvotą televizorių, – žiemą ypač dažnai rodydavo dailųjį čiuožimą – pamažu suverpdavo. Paskui tuos siūlus reikėdavo suvyti į kamuolius, tai į pagalbą kviesdavosi senelį, kuris siūlų grįžtę ištempdavo ant dviejų kėdžių atlošų. Siūlų vijime dalyvaudavo ir mažesni šeimos nariai. Tai buvo rimtas darbas, nes reikėdavo kamuolio neišmesti iš rankų. Pasitaikydavo ir įdomesnių dalykų: pavyzdžiui, sužinodavai, kad būdamas dešiniarankis siūlus kažkodėl veji kaire, nes su dešine neišeina. Toks žmogėnukas tada nejučiom dėkodamas žvilgtelėdavo į šventą paveikslą, kabantį ant sienos – kairiarankiams mokykloje tada buvo visai nekas…
Paprastai megzti mokėjo daugelis moterų, bet va su pynėm, raštais, kaip nors nematytai, tai ne kiekviena. O reikėjo būtent šitaip! Tai ieškodavo ir rasdavo, sumokėdavo arba susitardavo moterys kažkaip kitaip atsilyginti. Labai gražūs būdavo tie auksarankių megztiniai – dabar jau švelniai gelsvos spalvos, būtinai aukštu kaklu – žiūrėkit ir pavydėkit…
Bėda ta, kad ar paprasti, ar įmantrūs, ar su pynėm, ar be pynių – „kąsdavo“ visi vienodai. Žūtbūt nuo to reikėjo kažkaip gelbėtis. Na, vyras žmonai tai paaiškindavo trumpai drūtai: „nesivilksiu, ir gana“. Studenčiokai kaip išsiveždavo į Kauną ar Vilnių, tai tiek tą megztinį namiškiai ir bematė. Ką darė padykę mažesni vaikiščiai? Gelbėjosi kaip kas išmanė. Kažkam „netyčia“ pasitaikydavo užkliūti už ne vietoje įkaltos vinies. Kažkas „netyčia“ įsirioglindavo į nuo paskutinio remonto likusius ir sandėliuke, kampe, ramiausiai tūnančius tamsius dažus. Dar kažkas „pamiršdavo“ pas draugą, bet kaip susinepatogindavo jo šeima, kai daiktas dingdavo kaip į vandenį… Kartais suveikdavo užmetimas už sofos, kuri būdavo skirta miegoti netikėtiems svečiams. Dingęs drabužis augančiam vaikui per pusmetį dažnai tapdavo per mažas, pirmiausia dėl per trumpų rankovių. Gaila, kad tik daug vėliau suprasta, jog egzistavo genialus ir kiekvienam prieinamas būdas: norint netinkamu paversti vilnonį megztinį būtų užtekę tiesiog jį įkišti į karštą vandenį – susitraukusio tris kartus jo nebūtų siūliusi vilktis nė viena mama anei močiutė.
Kai kuriuos dalykus tikrai buvo sveika sužinoti vėliau…
