Žmogus negali pasirinkti ne tik kaimynų ar tėvų, bet netgi savo gimimo dienos, tad manajam Tėvui likimas (su gimdytojų pagalba) lėmė ateiti į pasaulį likus vos porai savaičių iki Antrojo pasaulinio karo mūšių Vilniuje. Penktadalis Senamiesčio nukentėjo nuo sovietų armijos apšaudymų 1944-ųjų liepą, o iki tol naciai susprogdino elektrinę, dujų fabriką, vandens tiekimo stotį, tiltus. Ilgą laiką miestiečiams teko valyti ir tvarkyti karo audrų nuniokotą Vilnių, gyvenant pusbadžiu kortelių sistemos sąlygomis, geriausius baldus keičiant į pusmaišį bulvių Malkų turguje. Ne kažin ką Tėvas prisiminė geresnio iš tos pusalkanės vaikystės, o jo mama – Babulė – lakoniškai atsakydavo į klausimus apie tą laikmetį, pabėdavodama, kad „labai sunkus buvo metas”. Matyt, tiesiog nenorėdavo prisiminti stygiaus koktumą, o štai senelis, kartu su belaisviais naciais atstatinėjęs jų pačių sugriautus Vilniaus pastatus, pabrėždavo darbams vadovavusių vokiečių inžinierių pedantiškumą ir reiklumą, nors jie ir patys buvo belaisviai. Norėtųsi dar daug ką paklausti apie pokarį, bet visi artimieji jau Lietuvos žemelėje…
Buvusiame Malkų turguje prie Pylimo ir Naugarduko gatvių sankryžos (dabar ten A.J.Greimo skveras) vilniečiai pokariu mainė daiktus į maistą.
„Šuo ir kariamas pripranta”, – sako sena ir vulgaroka patarlė, o aš linkęs pridurti: „…o žmogus – prie visko”. Taip ir lietuvaičiams teko prisitaikyti prie pokario nepriteklių, enkavėdistinių banditų teroro, trėmimų į Sibiro platybes ar Kazachijos stepes, prie sunaikintos komunalinės infrastruktūros ir kitų negandų. Tačiau nuo pirmųjų sovietinio režimo dienų pokariu, vilniečiams, o ir kitiems lietuvaičiams, teko demonstruoti „begalinę meilę” sovietų valdžiai ir nupušusiam paranojikui – krauju sovietų imperiją užliejusiam diktatoriui Stalinui. Propagandinė isterija truko iki pat nukvakusio tirono baigties, palydėtos didžiuliais gedulo mitingais (apie juos – kitąkart), o iki tol teko viešai giedoti ditirambus „tautų tėvui” ir reikšti meilę jam visur ir visados, o ypač – sovietinėse demonstracijose. Anuomet tokių masinių renginių būta trimis progomis: gegužės 1-ąją („majovkę” – „gegužinę”, rus.), gegužės 9-ąją (šią dieną sovietų imperijoje švęsta pergalė prieš nacistinę Vokietiją) bei lapkričio pradžioje, kai minėtas bolševikinis perversmas Rusijoje 1917-ais (senuoju Rusijos kalendoriumi jis vyko spalio pabaigoje, tad naujuoju šventimas persikėlė į lapkritį).
Dėka vieno aršaus propagandisto padarytų nuotraukų, šiandieną galime pažvelgti į fantasmagoriškus tų renginių vaizdus, nepamiršdami, kad tai buvo alkani ir įtampos kupini laikai, kai vyravo baimė, įtarumas, susikaustymas, besąlygiška režimo priespauda ir totalinė piliečių kontrolė. Dirbta šešias dienas per savaitę, o ir tas vienintelis poilsio sekmadienis dažnai būdavo talkomis užimtas. Pasidžiaugdami, kad sovietiniai „paradinio” džiaugsmo marazmai jau nutolo praeitin ir niekada nebesugrįš, bandykime pažvelgti į anuometę tikrovę šiek tiek ironiškai, šmaikščiai. Kas padeda šuniui išlikti gyvybingu, negalėčiau pasakyti, o štai žmogui išgyventi atšiauriomis sąlygomis padeda sveika (savi)ironija. (Nuotraukoje publikacijos pradžioje – siuvimo fabriko „Lelija” kolektyvas sumanė į demonstraciją eglutėmis apkaišytame atvirame sunkvežimyje vežti siuvėjas jų darbo vietose.)
Ano laikmečio marazmus atspindi ir Staliną bei jo sėbrus vaizduojantys transparantai, didžiulis rusiškas užrašas „1 maja”, bet iškalbingesni užrašai ant transporto priemonių: vienas rusiškai skelbia, kad bus pagaminta 50 tūkstančių automobilių”, kitas rusiškai rėkaloja „Tegyvuoja sovietinė technika” (kokios tos technikos būta, gerai pamena amžininkai – neduokdie…). Sunkvežimis kažin kodėl apkaišytas eglišakėmis – o juk tai galėjo būti įvertinta kaip provokacija – kai autobuso vairuotojui matomumą dengia Stalino portretas.
Belieka tik spėti šio aviatorių sunkvežimiuko spalvą (sidabrinė?), bet kompozicija išties daug sakanti – diktatoriaus bareljefas net virš lėktuvo iškilęs, taigi aukščiau jo tik dangus, na, ir jau lietuvišką transparantą „1a gegužės” rėmina Lenino bei Stalino portretai, šalimais rikiuojasi diktatoriaus sėbrų portretai. Įdomu būtų sužinoti, kiek laiko sugaišo ir pinigų išleido aviatoriai fantasmagorinei butaforijai. Kartu pasidžiaukim šių marazmų išnykimu.
„Didį džiaugsmą” demonstrantai privalėjo išreikšti garsiais šūksniais „ura” atliepdami iš garsiakalbių sklindantiems propagandiniams lozungams.
Kas besužinos, kiek laiko moksleivės sugaišo šiam transparantui su Stalino portretu, raudona vėliava, o toliau matome nešamą S.Nėries portretą.
Vienas originaliausių anuomečių marazmų – apkaišyto eglutėmis sunkvežimio kėbule vežami Kremliaus bokšto maketas ir Žemės maketas.
„Eišiškės rajono Marytės Melnikaitės vardo kolūkio” žmonių gerbūvį puikiai atskleidžia jų apranga, o darbas anuomet kolūkiuose buvo katorgiškas.
Keistai atrodančius mostagavimus demonstracijoje galima paaiškinti iš imperijos sostinėje vykusių demonstracijų perimtomis „tradicijomis”.
Ką tas „kombinatas „Raudonoji žvaigždė” gamino, jau ir nebežinau, tačiau demonstracijai ruošėsi taip aktyviai, kad neliko matomumo vairuotojui.
Gerokai pavargo ir šie moksleiviai, nešdami vaikučių apkabinto „tautų tėvo” portretą bei lozungus apie taiką vienoje labiausiai militarizuotų imperijų.
Atkartojant rusiškųjų „gulianijų” („vaikštynių”, „pasivaikščiojimų”, rus.) etaloną, demonstrantų priekyje eina akordeonininkas, o atominę bombą susikurti skubančio diktatoriaus imperijos piliečiai neša susirangiusį transparantą „Mes už taiką”. Šiandien atomoniu vėzdu mosuoja kitas glušas.
Vėliavą su rusišku užrašu „Šlovė didžiajam Stalinui” neša akivaizdžiai nesiskundžiantis maisto pertekliumi prakaulus vaikinukas.
Išraiškingą transparantą, vaizduojantį kumštį sugniaužusį perkreipto veido žmogelį vainikuoja rusiškas užrašas „Mir pobedit” („Taika nugalės”).
Šiuolaikiniais baikeriams toloka iki štai tokių pasivažinėjimų demonstracijose, nukopijuotų nuo imperijos sostinės paradų.
Nešamame „Kantatos apie Staliną” transparante pavyko išskaityti žodžius „galingi Stalino pečiai išlaužė”, kiti paistalai telieka nebūtyje.
Tautiniais rūbais pasidabinusios lietuvaitės neša imperijoje kalėjusių šalių vėliavas bei herbus – beveidžius, vienodus, prievarta primestus.
Kurpiant sovietines vėliavas, primestas imperijos kalinėms, vyravo atgrasi bolševikinė prievarta: mažiausiai du trečdaliai ploto – raudoni.
Paranojiškas diktatorius anuomet buvo gretinamas bolševikiniam stabui Leninui, tad ir transparante jie kartu.
Nors oras gaivus, dauguma vilki lietpalčius arba paltus (medžiai be lapų – lapkritis?), merginos aprengtos lengvais tautiniais rūbais.
Būta anuomet ir nuo maskolinių pavyzdžių nusižiūrėtos mados demonstracijoje šokti, nuotraukoje matome jaunuolius trypiant hopaką.
Sunku pasakyti, kokią gi knygą turėjo įsigyti ir ja mosuoja demonstrantės, bet įvertindamas laikmečio tvaiką, spėčiau ją esant Stalino raštais.
Nuo maskolijos demonstracijų nusižiūrėtas „sportiško jaunimo” grupės pavyzdys.
„Taikos balandis” nutūpė ant Žemės rutulio maketo, kuriame sovietų imperija pažymėta rusiška abreviatūra „CCCP” („SSRS”) bei kūju ir pjautuvu.
Geležinkelietės(?) neša visą tuntą raudonų škurlių, o ant Pirklių klubo namo stikrso užrašas „Velikomu Stalinu slava” („Didžiajam Stalinui šlovė”, rus)
Aiškiau matome Pirklių klubo namą ir Staliną šlovinantį užrašą, bei priekyje nešamą komunistinės Kinijos diktatoriaus Mao Dzedongo portretą.
Moksleiviai neša pionieriaus (antroj eilėj) bei komjaunuolio (trečioj eilėj) ženklelių formos transparantus, o du berniukai velka knygos imitaciją.
Sunkią konstrukciją „Tegyvuoja gegužės” neša ant pečių šešiese, o moterys velka raudonus škurlius ant ilgiausių kotų.
„Majovkių” („gegužinių”, rus.) apžvalgą baigsim visiems laikams šia nuotrauka nežinomo kolektyvo, priekyje nešančio raudoną škurlį.
Jauniausias šiose nuotraukose matomas vaikas šiandieną jau tapęs garbiu senoliu, įžengusiu į devintą dešimtį, o daugumos demonstrantų žemiškoji kelionė yra baigta. Šių žmonių vaikams ir anūkams teks atsitokėti nuo sovietinių kvaišalų, išplauti iš sąmonės melagingos ideologijos pirštas melagienas, ir žengti į audringą Atgimimo laikmetį blaivomis nuo propagandinių melų galvomis. Jaunajai kartai, gimusiai po Lietuvos valstybingumo atkūrimo, palinkėsiu niekuomet nepatirti tų marazmų, kurie teko Atgimimo žmonėms, sulaužiusiems plieninius imperijos gniaužtus.
