Ne, bičiuliai, žvejyba prasidėdavo ne prie ežero ar upės, net ne prie marių, ir jau tuo labiau ne prie jūros. Ji prasidėdavo turistinio inventoriaus nuomos punkte vilniškės Antakalnio gatvės 69-ame name. Ne itin malonaus veido apkūni moteriškė, labiau laukianti pensijos, o ne klientų, išrašydavo sutartėlę palapinių nuomai, ir pora brezentinių laikinųjų namų tįsdavome namolio. Kitądien grupelė klasiokų iš pat ryto rinkdavosi antakalniškiame troleibusų žiede, šalia kurio buvo į Buivydžius vežančio priemiestinio autobuso stotelė. Apsiginklavę palapinėmis, miegamaišiais, kuprinėmis su rimtomis maisto – ir ne vien jo – atsargomis, spaudėme rankoje po meškerę – juk vykstame (formaliai vertinant) į žvejybą. Kompanija vien jaunatviškai vyriška, nes anuomet ne tik medžioklė, bet ir žvejyba buvo vyriškos lyties jurisdikcijoje. Tiesa, lytys tuomet tebuvo dvi.
Neilgai trukus, autobusas atriedėjo į Gudijos pasienyje esančius Buivydžius, ir žvali bičiulių draugija patraukė žvyrkeliu link Gudijos, tuomet dažniausiai vadintos Baltarusija. Kiek paėjėjus, radome pakelėje ženklą, skelbiantį, kad patekome į Baltarusijos „TSR” teritoriją. Statusą „tarybų socialistinė” vertinu skeptiškai ir ironiškai, tad ir patalpinau santrumpą į kabutes. Netrukus pasikviesiu jus kartu pakeliauti į sovietmečio Gudiją, aplankant Minską, jo marias bei mažesnius kaimyninės šalelės miestus, tuomet ir galėsime palyginti, kur – Lietuvoje ar Gudijoje – kabutės santrumpai „TSR” tiko labiau. O kol kas draugai traukė žalių miško rankų apkabintu keliu, įveikdami vieną kilometrą po kito, nors nelengvi nešuliai ir traukė rankas link žemės. Pasukę į kelio kairėje besidriekiančią miško tankmę, po kurio laiko vingiuoti keliuku išėjome iki maršruto tikslo – Neries, o jei jau būti pedantiškai tiksliems – Vilija gudų vadinamos upės.
Priėję upę, netrukdome nusikirsti kuolus palapinės parėmimui, bet po to laukė netikėtumas – ištrauktos iš dėklų palapinės buvo drėgnokos, nors turėjo būti išdžiovintos prieš grąžinant į nuomos punktą – to reikalavo nuomos sutartis. Nebėdavodami, išskleidėm palapines atokaitoje, ir ėmėmės virinti upės vandenuką, skleidusį aitroką chemikalų kvapą – matyt, gudai nesidrovėdami pylė Nerin/Vilijion gamybines atliekas. Gerokai pavirinus, nemalonus kvapas išsidvokė, tad betrūko žuvelių gardžios žuvienės virimui. Žuvys kibo neblogai, ypač smagiai griebė dirbtines museles šapalai, kuriuos gaudyti buvo smagu, nes galėjai įsibristi bemaž iki vidurio seklios upės. Dažnas mūsų jau ir nebežinom, kad Neris smarkokai nuseko, už keliolikos kilometrų nuo Minsko atsiradus marioms, kurių dėka nebegresia potvyniai Vilniui. Pasmaguriavę gardžia žuviene ir aptarę netarptautinę padėtį, pasistatėm išdžiūvusias palapines, ir po truputį ėmėme rengtis vakarojimui. Posėdžiui reikalingą amuniciją buvom apdairiai pamerkę upėn, kad atvėstų ir būtų lengviau suvartojama.
Dalį atsivežtų atsargų jau buvom spėję atkimšti, nes gamtoje alutis smagiau ragaujasi, o prieštankines pusės litro granatas neskubėjom ištraukti. Sutemoms ėmus gaubti mišką, susėdom vienoje palapinėje, ir užtraukėm tirštą dūmą, kad įkyrūs gudiški uodai bent kuriam laikui atsitrauktų gynybon. Pasidėlioję užkandos, paleidom ratu briaunotą stiklinę su pusšimčiu gramų, kurie netruko ūgtelėti iki šimtgramio ar net pusantro. Neįvertinę taktinės situacijos, susidūrėm su rimtais iššūkiais, kai reikėjo iš sėdimos padėties pereiti prie vertikalios, šlitiniuojant į mišką nusilengvinti. Įprasto žingsnių ritmą gerokai trukdė žvejybos aplinkybės – gudai ėmė klastingai kratyti ir judinti žemę, kad ši nebūtų gulsčia. Su šiomis negandomis kovojome individualiai – kas rėpliodamas keturiomis, kas pasiremdamas buomu, kas risdamasis kūliais. Galėjom išdidžiai pasigirti, kad kovinė komunikacija nenutrūko, nepaisant laikinų mobilumo sutrikimų, tad aktyviai susišūkavom aptarimui gamtinių reikalų eigos. Tiesa, nusišvilpti pajėgėm tik pasikabinę medžius, bet kur dar sutiksi tokį darnų žmogaus ir gamtos sąlytį?..
Pasiekę pradinį dislokacijos punktą – palapinę, sugriuvome kietam miegui, nes niekam kitam nebebuvo jėgų ir koordinacijos. Ryte pabudome sugelti it obuoliukai, nes klastingi gudų uodai tik laikinai buvo atsitraukę, ir dūmams prasisklaidžius, pastebėjo mus ir metėsi į ataką. Pasimankštinusi ir papusryčiavusi, pagiringa „žvejų” kompanija kiek pateisė nuotaiką upėje paslėptomis „žigulinio” butelkomis, ir leidosi į kelionę atgalios per saulės košiamą Gudijos mišką. Smarkioms diskusijoms jėgų nebebuvo, tačiau autobuse visgi pafilosofavom apie žvejybos ir arielkos ryšį, bei pastarosios įtaką poilsinio turizmo plėtrai.
