Senokai nebuvome pasikvietę iš nebūties mūsų talkininkus pasivaikščiojimuose po Vilniaus praeitį, tad jie net ir sunerimo šiek tiek: gal jau nebebus mums reikalingi? Paraminau abudu, ir XX amžiaus pradžios kariūnai vėl žvaliai atlinguoja, pūsdami tirštą tabako dūmą. Rūkymas labai žalingas, tad pats senai atsisveikinau su vakarine cigarete, bet poručikui ir feldfebeliui sunkoka atprasti, juolab XX amžiaus pradžioje dažnas smaginosi tabaku. Na, pasiprašysim, kad bent jau mūsiškės iškylos metu jie nepapsėtų šalia, kad Vilniaus vaizdai nebūtų gožiami tirštų dūmų. Pasivaikščiojimas praeityje šįkart bus atraktyvus, nes dairysimės ne į juodai-baltas, o spalvotas Vilniaus panoramas. Praeities leidėjai maloniai pasirūpino „paspalvinti” sostinę, tad ir kalba su Ledovskiu bei von Lendenu megsis sparčiau, juk jie kadaise viską apėję savomis kojomis.
Pasidairymą pradedame užsiropštę į Altarijos kalvas šalia Vilnios, tad prieš mūsų akis atsiveria ūksmingo Botanikos sodo kampelis, raudonuoja čerpių stogais net kelios bažnyčios. „Lyginant su šiandiena, permainos šioje panoramoje nėra drastiškos – išnyks tik medinis namas kairėje ir keli mažaaukščiai statiniai šalia Vilnios, nes toje vietoje lietuvaičiai pasistatys Dailės instituto pastatus, ir nuties pėsčiųjų tiltelį per srauniąją Vilnelę”, – išdidžiai pasakoju atsipalaidavusiems kariškiams. „Teko girdėti, mesjė gide, kad tie statiniai iškils vadinamuoju sovietmečiu, tad ar galite teigti, kad jie – lietuvių triūso nuopelnas?”, – šiek tiek pašaipiai perklausia mane poručikas. „Lietuvaičiai jau tokie: ar carinis režimas, ar kaizerinė aneksija, ar sovietinė okupacija – dirbam išsijuosę, gražindami savąją tėvynę, kad ir kokie atėjūnai čia bešeimininkautų”, – pavaišinu abudu kariūnus riebiu atsaku.
Netrunkame nusileisti nuo kalvos, ir darsyk atsiduriame prie Paplaujos tilto – jau esame su kariūnais (ir su jumis) apėję senuosius tiltus per Vilnią. „Jūs, gerbiamieji, dar matote vienaaukščius Tymo kvartalo pastatėlius, kuriuose netrūksta ir perkamą meilę kariškiams dalijančių kurtizanių, o pokariu mums teks nutiesti čia gatvę, nes visai šalia iškils elektros skaitiklių gamykla, vėliau užleisianti vietą nemažam daugiabučių kvartalui”, – porinu pakeleiviams, o feldfebelis netrunka pasiteirauti: „Ar tikrai Pirmojo pasaulinio karo metu Vilniuje vyko tokie smarkūs mūšiai, kad šis kvartalėlis smarkiai nukentėjo – esu iš šio laikmečio, bet audringų batalijų lyg ir nepamenu?..” Nesiceremonydamas paaiškinu: „Ne Pirmojo pasaulinio, o jau Antrojo pasaulinio karo, sukelto jūsiškes šalis užvaldžiusių tironų, pasekmes skaudžiai pajus ir Vilnius, ir visa Lietuva, bet neužsibūkim šalia Tymo, ir traukim Užupin”, – paraginu kariūnus.
„Jau esu čia buvęs, ir net nusipaveiksluoti spėjau mūsų ankstesnės kelionės metu„, – nesusilaiko nepasigyręs Ledovskis, nepasižymintis kuklumu. „Taip, Išganytojo koplytėlė ilgą laiką buvo Užupio simboliu, iki atsinešdinę ateistai sugalvojo ją sunaikinti, bet mes šioje vietoje pasistatysim trimitą pučiančio angelo skulptūrą ant aukšto postamento – ne vien duona žmogus gyvas, reikia jam ir meno dozės”, – įpučiu aiškumo karšton Ledovskio galvon, ir neskubėdami traukiame senovine Malūnų gatvele link gotikos porelės, iš tolo raudonuojančios stačiais čerpių stogais.
„Šitą bažnyčią aš puikiai žinau, juk joje vyko pamaldos ir vilniškei vokiečių bendruomenei”, – dėsto išmintį von Lendenas, dairydamasis į šventos Onos bokštus, o man belieka kariškį šiek tiek pašiepti: „Melstis yra labai gerai, Dievu tikėti – dar geriau, o jau nuodėmių nedaryti tai išvis puiku, tačiau pasirūpinti gotikos grožybe teks patiems vilniečiams: tiek XX amžiaus pradžioje, tiek sovietmečiu, tiek naujausiais laikais rūpestingai restauravome bažnyčią, sutvarkėme ir Kristaus laiptų koplyčią, kurios viršus, antai, matosi dailiai įsiterpęs tarp dviejų šventovių.” „O kitoje bažnyčioje ar tvarkėtės?”, – pašaipokai klusteli poručikas, bet ir jam turiu ką atkirsti: „Išties, būta sovietmečiu periodo, kai šventojo Pranciškaus Asyžiečio valdose sumanyta įrengti Dailės instituto sandėlį, tačiau klaidas išteisėme, ir bažnyčia kruopščiai restauruojama ir šiandieną, atidengta senovinė sienų tapyba, mecenatų dėka restauruoti altoriai, tad čia vyksta įdomios ekskursijos – beveik tokios pat įdomios, kaip ši mūsų iškyla.” Smagiai pasijuokę, Bernardinų gatvele keliaujam link seniausios mieste Pilies gatvės, kurioje išgersim sodrios kavos.
Pasivaikščiojimą Vilniaus praeityje su mūsiške trijule tęs galintys skirti porą eurų savišvietai ir akiračio plėtrai, tapus AIDŲ prenumeratoriais.
