Mudviem pasisekė, nes pietų metas jau buvo pasibaigęs, o vakarinis dar neprasidėjęs, tad erdvioje kavinėje buvome dviese. Srėbėme šiupininę ir kirtome cipkius, kuriuos nelengvai įveikėme net po kelių valandų darbo lauke, kai apetitas ima groti nebe juokais. Tiesa, juoktis pagrindas visgi buvo, nes kainos šioje užeigoje daugiau nei juokingos, lyginant su lupikiškomis sostinės restoranų bei kavinių. Ketvirtą dešimtmetį svečius vaišinanti kavinė stebina įspūdingu lubų aukščiu ir ne mažiau išradingu jų padabinimu, erdvia lauko terasa, aikštele mažųjų žaidimams, galimybe be rūpesčių rasti vietą automobiliui, didoka banketine sale ir mikliu aptarnavimu. Nepamiršiu paminėti ir estetišką patiekalų patiekimą, švarą „registratūroje” (taip dažnas vadiname WC), dailius baldus, ir itin patrauklias kainas.
Na, o kad nepasirodyčiau didelis kavinės Kazlų Rūdoje fanas, šiek tiek ją pakritikuosiu: cipkiai buvo solidūs, tačiau mėsikės galėtų būti daugiau, nes suvalkiečiai anaiptol nėra šykštūs ar perdėm taupūs, o tik racionalūs žmonės. Tebūnie porcija kokia puse euro brangesnė, bet įdaro prašosi daugiau, nes bulbiukės skanios, bet visgi cipkio esmė yra gardi mėsa viduje, o ir spirgučių puiku būtų drėbtelti lėkštėn biskį gausiau. Žinau viena: susirengęs ruošti apybraižą apie sparčiai besitvarkantį ir išgražėjusį suvalkiečių miestą, sugrįšiu į šią kavinę sočiai ir nebrangiai pasistiprinti. Drąsiai ir jums patariu šalia didžiausios Kazlų Rūdoje įmonės įsikūrusią kavinę „Paparčio pavėsyje”, kurion galite keliauti ir gausesnę draugiją subūrę – džiaugsis skrandis, o piniginė nebėdavos (už sočius pietus dviese sumokėjom tik trylika euriukų).
Apsilankyti Kazlų Rūdoje įsikūrusioje kavinėje „Paparčio pavėsyje” mums padėjo AIDŲ fotoarchyvas.
Publikacijos rengimą finansiškai nerėmė joks fizinis ar juridinis asmuo, niekas nediktavo nuomonę ar sąlygas.
