Pamenate, kiek triūsė mūsiškis herojus Klemensas, kol keletą metų „juodai” taupė žiguliukui, ir kiek paskui turėjo rūpesčių prižiūrėdamas tokį brangų – tiesiogine ir perkeltine prasmėmis – automobilį? Ne tik Klemenso džiaugsmus bei godas prisiminėme, bet ir šiek tiek pasidairėme į sovietinės automobilių pramonės produkciją, o kokiais gi limuzinais vežioti sovietinės „grietinėlės” atstovai, kuo juos lepino imperinis „avtoprom’as” („automobilių gamybos pramonės”, rus. žarg.)? Sovietinėje Rusijos imperijoje, kartais vadinamoje SSRS ar Sovietų Sąjunga, dvilypiai standartai akis badė visose gyvenimo srityse, tad ir „avtoprom’o” strategija nebuvo išimtimi: paprastam piliečiui – santykinai labai brangus ir technologiškai senstelėjęs automobilis, partinio elito nariams – prabangūs tarnybiniai automobiliai, vežioję savuosius šeimininkus už dyką. Nebekeiksnosime vėl ir vėl sovietinius neteisybę bei dviveidiškumą, o suksime laiko ratą atgal, ir lipsim į „avtoprom’o” pagimdytus limuzinus.
„Čiaika” („Žuvėdra”, rus) visų vadintas ZIL-114 buvo sovietų automobilių gamintojo „ZIL” sukurtas limuzinas, pristatytas 1970 m., kad pakeisti ZIL-111 seriją, kuri palaipsniui paseno. Beveik visais atžvilgiais ZIL-114 pranoko ankstesnius ZILų modelius. V8 formos variklos buvo padidintas nuo šešių iki septynių litrų tūrio, galią padidinant visu trečdaliu – iki trijų šimtų arklio jėgų. Variklis galėjo veikti 4400 apsisukimų per minutę greičiu, išspausdamas 560 N/m jėgą, o maksimalus greitis padidėjo nuo 170 km/val. ankstesniame modelyje, iki 200 km/val. 114-ame. Transmisija buvo dviejų greičių automatinė, su hidrauliniu sukimo momento keitikliu. Trijų greičių pavarų dėžė pradėta montuoti nuo 1975 m. balandžio.
Būgniniai stabdžiai „Čiaikoje” buvo pakeisti diskiniais stabdžiais su stiprintuvu visiems keturiems ratams, kad būtų galima susidoroti su galingesniu varikliu ir didžiule automobilio mase – ZIL-114 svėrė virš trijų tonų ir buvo 630 cm ilgio. Tai buvo pirmasis sovietinis automobilis su keturių ratų diskiniais stabdžiais. Jis taip pat turėjo pedalu valdomą rankinį stabdį. Komforto elementų buvo daugiau nei ankstesniuose ZIL modeliuose: atsirado oro kondicionavimas, standartinėje komplektacijoje buvo elektra valdomi langai, elektra valdomi durų užraktai ir nuotoliniu būdu valdomas vairuotojo veidrodėlis, buvo įrengtas vairo stiprintuvas.
1971 m. dizainas buvo šiek tiek atnaujintas, automobilio priekis tapo panašus į 1966 m. amerikietišką Imperial, Buvo pagamintas nedidelis kiekis limuzinų ZIL-114K be stogo stogu, kad keleiviai galėtų stovėti (pvz. paradų metu). Taip pat buvo pagamintos du greitosios medicinos pagalbos paskirties ZIL-114EA modeliai sedano kėbulu ir aukštesniu stogu. ZIL-114 buvo gaminamas ribotai iki aštuntojo dešimtmečio pabaigos, kai jį pakeitė dar didesnis ir sunkesnis ZIL-4104. Iš viso buvo pagaminta apie pusantro šimto ZIL-114 limuzinų. ZIL-117 buvo trumpos važiuoklės sedano versija su penkiomis sėdynėmis ir daug trumpesne ratų baze. Gamintas ir kabrioleto tipo, keturių durų modelis ZIL-111V.
„Čiaika” buvo tarnybinis valstybinis automobilis, kuriuo vežioti tik Sovietų Sąjungos komunistų partijos Politinio biuro nariai ir aukščiausi funkcionieriai, o trumpesniu ZIL-117 naudojosi kompartijos Centro komiteto sekretoriai, taip pat palyda atvykusių į SSRS kitų šalių vadovų, Sovietų Sąjungos komunistų partijos generalinio sekretoriaus ir Ministrų Tarybos vadovo kortežas. 1971 m. spalį ZIL-114 buvo įrašytas į Gineso rekordų knygą kaip plačiausias gaminamas automobilis, o nuo 1974 m. spalio iki 1976 m. – kaip sunkiausias. Juodą ZIL-114 galime išvysti garsiosios Laros Fabian dainos „Je t’aime“ vaizdo įraše. Sovietų imperijos ekonomikai tirtant nuo drugio, o daugumai piliečių kenčiant prekių stygių ir kitus nepriteklius, sovietiniai inžinieriai kūrė sovietiniams vadukams dar prabangesnį limuziną ZIL-41047: kokiu gi buvo šis rajus monstriukas?
ZIL-41047 buvo septynios vietos, įskaitant vairuotoją, o didžiausias greitis (su dviem keleiviais) nurodytas kaip „ne mažesnis nei 190 km/val.”. Limuzinė varė net 7,7 l tūrio karbiuratorinis V8 formos variklis, išspausdavęs 315 arklio jėgų ir 610 N/m sukimo momentą, automobilio varantieji ratai buvo galiniai, pavarų dėžė – trijų greičių automatinė. Jis pakeitė ZIL-4104 1985 metais ir beveik neturėjo jokių techninių naujovių, lyginant su ankstesniu modeliu. Buvo modernizuoti priekiniai žibintai ir posūkio rodikliai. Monstriuko ratų bazė buvo 3,88 metro, ilgis 6,34 metro, plotis 2,09 metro, aukštis 1,5 metro, o svėrė jis 3,4 tonos. Nepavyko rasti informaciją, kiek degalų rydavo šis funkcionierių vežėjas, bet galima drąsiai teigti – buvo rajus.
1985 metais aukščiausią Sovietų Sąjungos postą užėmusiam tauškaliui M.Gorbačiovui priskirtas vyriausybinis limuzinas ZIL-41047. Tai buvo trečiasis 1967-ais pasirodžiusios „Čiaikos” variantas, kuri buvo giriama už originalų, sovietų inžinierių sukurtą, dizainą, nors dažnam „Čiaikos” salono išvaizda panaši į amerikietišką „Imperial’ą”, o kėbulo formos – į „Lincoln Continental”. Žinoma, kad stabdžių sistemą šįkart inžinieriai ne nuplagijavo, o buvo įsigyta legali užsienio kompanijos licencija. Salone būta ne tik kondicionieriaus – nei viename kitame sovietiniame automobilyje jų nebuvo – bet ir elektrinių langų pakėlėjų, o apdailai naudoti raudonmedis ir oda. 1990-ųjų sausyje Lietuvoje lankęsis Gorbis buvo vežiojamas būtent ZIL-41047 limuzinu, tad imperijos vaduką bei lietuviškosios kompartijos sekretorių A.Brazauską ir matome nuotraukoje (prie Lukiškių aikštės?). Tikiuosi, kad dabar suprasite (ar prisiminsite) tuos milžiniškus skirtumus, sovietmečiu vyravusius tarp partinio elito gerovės ir absoliučios daugumos žmonių kuklios būties. Atgimimo laikmečiu pūstelėję gaivūs tautinio sąmoningumo vėjai galop nusineš pražūtin sovietinį režimą ir tarpusio elito privilegijas.
Kelionėje sovietinėn praeitin mums talkino AIDŲ fotoarchyvas.
