„Lietuvos sakralusis paveldas jau yra labai nuodugniai ištyrinėtas, tad nelabai ten yra ką beveikti”, – malšina manąjį entuziazmą bičiulis Darius, pilantis puikias knygas apie sovietmečio Vilnių, todėl ne itin mėgstamas sostinės proliberalios valdžios: labai jau „nepolitkorektiškas” yra, tad savivaldybė, it gryčios didumo akmenį nešęs kipšas, vengia įsigyti jo knygas. Sovietmečio tikrovei, tolimai nuo „žinovų” ir „tyrėjų” paistalų, esu skyręs dešimtis apybraižų, tad šįkart ne apie ją ketinu paporinti, nors visai išvengti to laikmečio paminėjimo nepavyks. Kaip bebūtų keista, mūsų lankoma galiūnė būtent sovietiniu laikotarpiu patyrė ją papuošusius atnaujinimus, bet pradėkime nuo pradžių.
Turbūt, jus suintrigavo pavadinimas, užsimenantis, kad anykštėnų grožybei teko ne vieną išbandymą patirti? Tuomet laikas sukti laiko ratą į devynioliktą amžių, kai antroje jo pusėje Anykščių dvasininkai ėmė grumtis su girtuoklystėje lietuvius bevelijančiu skandinti cariniu režimu, tad sukti prekybininkai bei smuklininkai kleboną Ferdinandą Stulginskį uoliai skundė cariniams emisarams. Jų pastangos buvo apvainikuotos režimo represijomis prieš nenuolankų dvasininką: klebonui 1863 metų pabaigoje atimtas kunigo titulas ir dvarininko luomas, nepamiršta konfiskuoti jo turtą, o pats šventikas aštuoneriems metams išsiųstas katorgon, ir po devynerių metų pasimirė Rusijoje. Kunigą J.Kelpšą taip pat pasirūpinta ištremti Sibiran, bet po kelerių metų jam pavyko ištrūkti laisvėn ir apsistoti Liepojoje. Taigi, vieni skundė, kiti persekiojo ir baudė, o lietuvių dvasininkai kentėjo.
1889 m. parengtas kunigo kunigo Tado Milašiaus rūpesčiu 1757–1768 metais pastatytos mūrinės bažnyčios padidinimo projektas, tačiau cariniai valdininkai nutarė, kad pernelyg erdvu tokioje šventovėje būtų lietuviams, ir neleido perstatyti. Visgi, po kurio laiko leidimą davė konsistorija, tik nutarta bebokštę bažnyčią nedidinti, o statyti naują. XIX amžiaus pabaigoje patvirtintas architekto N.Andrejevo parengtas projektas, kuriame sąmatinė vertė viršijo 87 tūkstančius rublių (kvalifikuotas darbininkas anuomet per mėnesį uždirbdavo iki keliolikos rublių). Klebonų Ferdinando Ūselio ir Juozapo Vembrės rūpesčiu ir parapijiečių lėšomis per dešimtį metų pastatyta dabartinė mūrinė bažnyčia, nugriaunant senosios varpinę. Bažnyčią 1914 m. konsekravo vyskupas Pranciškus Karevičius, o netrukus ją užklupo pasaulinis karas, ir kaizerio kareivų saviveikla: prieš išsinešdindami iš Lietuvos, sugalvojo susprogdinti galiūnės bokštus, anuomet kilusius į daugiau nei aštuoniasdešimties metrų aukštį.
Lietuviai ne tik darbštūs, bet ir sveikai užsispyrę bei atkaklūs, tad besibaigiant trečiajam dešimtmečiui bokštus bei apgadintą stogą atstatė, tačiau užklupo kita bėda – sudegė nuostabaus grožio didysis altorius, auksarankių meistrų sukurtas iš ąžuolo, padabintas daugeliu meniškų skulptūrų. Vietoj sprogimo metu sudaužytų varpų (vieno liekanos vėliau bus rastos šventoriuje) lietuvaičiai pakabino tris naujus, kurių didžiausio svoris viršijo šešis šimtus kilogramų. Šeštojo dešimtmečio antroje pusėje užsidegė pietvakarinis bažnyčios bokštas, bet ir jo atstatymui parapijiečiai lėšų atrado. Susitvarkę pagrindinių konstrukcijų priežiūrą, tikintieji ėmėsi bažnyčią dabinti: 1957-ais atidengtas skulptoriaus Henriko Rudzinsko kurtas vyskupo Antano Baranausko biustas, paskiau imtasi gražinti šventovę garsiosios vitražistės Anortės Mackelaitės kūriniais. Keliaudami praeitin, jau matėme išskirtinius talentingos menininkės sugebėjimus Palangos „Vasaroje” ir Druskininkų „Dainavoje”, tiesa, pastarojoje buvusių vitražų lemtis nežinoma, o „vasariniai” buvo uoliai sunaikinti, kaip ir dažnas jokios ideologinės potekstės neturintis sovietmečio vitražistų kūrinys.
Šventovė įspūdinga savuoju dydžiu, dovanoja ir galimybę pasilypėti bokštan ir pasigrožėti išgražėjusių Anykščių panorama, tačiau pakviesiu jus pirmiausia kilsterėti galvas aukštyn, ir pasigėrėti Anortės Mackelaitės kurtais stebuklais. Menininkei talkino meistras Zigmas Laurinaitis, tad 1971-ais pradėję gražinti bažnyčią šv. evangelisto Mato vitražu virš portalinių durų, darbus jiedu baigė 1985-ais, padabinę šventovę net penkiolika vitražų languose, meno kūriniai iki šiol yra puikiausiai išsilaikę. Svariai prisidėjo prie bažnyčios interjero puošybos ir Kryžiaus kelio koplytėlių stotis 1982-1988 metais sukūręs garsus medžio skulptorius Rimantas Idzelis, buvęs tėvo Stanislovo talkininku, tad ir palaidotas Paberžėje. Taigi, kaip bebūtų paradoksalu, bet mūsų regimas puošnus šventovės vidus ženklia dalimi sukurtas sovietijos laikais. Suskambus narytės Europos Sąjungoje varpams, įrengtas bažnyčios apšvietimas, tad didžiųjų švenčių vakarais šventovė nušvinta visa savo didybe, šaudama dangun bemaž aštuoniasdešimties metrų aukščio bokštais. Nenorėdamas pabosti jums ilgu pasakojimu, kviečiu gėrėtis Anykščių galiūnės vaizdais, tačiau geriausia ją išvysti priešais save.
Baigiantis mūsų apsilankyti šv. Mato bažnyčioje Anykščiuose, norėčiau prisiminti klebono iš sakyklos tartus žodžius, kuriuos būdamas vos keliametis, išgirdau anykštėnų šventovėje: “Ir neužmirškite, gerbiami parapijiečiai, kad po gyvenimo pabaigos už savus darbus turėsime atsiskaityti ne partijos sekretoriui, o Viešpačiui Dievui!”. Bandykime jais ir vadovautis darbuose, kad netektų savųjų gėdytis, o kitų anuomet nuveiktus nepagrįstai ignoruoti.
Apsilankyti šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčioje Anykščiuose mums talkino AIDŲ fotoarchyvas ir Dariaus Juodkos nuotraukos.
