Žiloje senovėje visi taip vadinami aisčiai sudarė vieną giminę, turėjo tą pačią religiją, tuos pačius papročius, būdą ir bendrą visiems suprantamą kalbą. Ilgainiui atsiranda jų tarpe skirtumų; toje pačioje kalboje įvairios tarmės taip nutolsta viena nuo kitos, jog susidaro atskiros kalbos. Tuo būdu pirmiausia nuo bendro kamieno atskilo prūsai ir jotvingai. Prof. Būga mano, kad tai galėjo įvykti ne vėliau, kaip III amž. prieš Kr. gim. Latvių ir lietuvių kalbos Būgos nuomone, galutinai atsiskyrė tik VII amž., kai latviai, lietuvių stumiami ištraukė anapus Dauguvos į Latgalą ir į vakarus nuo jos.
Kadangi prūsai istorijos aikštėje pasireiškė pirmieji ir bent nuo II amž. po Kr. (Tacitas, Ptolemajus) iki X amžiaus galo vadinosi aisčiais, o kitų jų giminaičių senovės vardai tikrai nėra žinomi, tai mokslininkai visą praistoriškąją mūsų giminę vadina bendrai aisčiais.
Kur teka Nemunas, Neris, Nevėžis, Dubysa, Šventoji, Šešupė apsigyveno lietuviai augštaičiai ir žemaičiai, kurie tuo tesiskyrė, kad žemaičiai gyveno žemumoje (ne dabartiniuose kalnuose), o augštaičiai augščiau, Lietuvos rytų (Vilniaus, Ašmenos, Švenčionių, Lydos) kalnuose. Žemaičiai pasiekė Baltijos pajūri ties Palanga, rodos, tik XII amž. gale, pastūmėdami sėlius ir kuršius į šiaurę, ar su jais susiliedami.
Lietuviai, sudarydami senovės Lietuvos branduolį, per kelius šimtus metų kariavo su aplinkiniais priešais ir, nors daug prityrė nuo jų nelaimių, bet jiems nepasidavė, vieni iš visų aisčių sugebėjo sutverti galingą valstybę, sulaikė vokiečių veržimąsi į rytus ir patys pasiekė kardu Juodąsias marias.
Į šiaurę nuo vidurinės Lietuvos gyveno kuršiai, žiemgaliai ir lietgaliai arba latgaliai. Kuršiai užėmė Baltijos pajūrį iš kairėsės Dauguvos pusės iki Bartuvos upės, žiemgaliai apgyveno Baltijos pajūrį iš dešinėsės Dauguvos pusės, lietgaliai nuo jų į rytus. Kuršiai, žiemgaliai ir vakarų lietgaliai, laikui bėgant, sudarė vieną latvių tautą. Rytų lietgaliai, arba tikriau latgaliai, susimaišę su lietuviais, VII—VIII amžiuje ten per Dauguvą persikėlusiais, ir nuo Mindaugo laikų visados priklausę Didžiųjų Lietuvos kunigaikščių valdžiai, sudarė, laikui bėgant, atskirą grupę. Nors šiandieną latgaliai sudaro su latviais vieną valstybę, bet reikalauja sau autonomiškų teisių ir jų kalba daug kuo skiriasi nuo latvių kalbos; ji pusiau suprantama lietuviui. Latgalių kaimynai buvo Polocko krievai.
Latviai ir latgaliai, nesudarę tvirtos tarpusavy vienybės, nuo XII amžiaus vokiečių-kalavininkų spaudžiami, jau XIII ir XIV amžiaus pradžioje patenka į jų verguvę.
Į pietus nuo vidurinės Lietuvos buvo apsigyvenę jotvingai arba sūdai (sūduviai). Per jų kraštą tekėjo Būgas, Norovis, Pripetis, Jotvė, Ančia, Seira, Kirsna. Jų rankose buvo irgi Suvalkija beveik iki pat Marijampolės. Nedzingės, Leipalingio, Sutronių, Seirijų, Kirsnos vardai jotvingiški.
Jotvingų kaimynais buvo mozūrai, prūsai, gudai- drevlėnai. Smailasis jų krašto galas siekė Valuinę. Gudų ir lenkų rašytojai, pasakodami apie jotvingus, rašo juos buvus be galo narsius ir karingus: kariaudami su užpuolikais, turėję ar juos pergalėti, ar kovoje žūti. Visa jų nelaimė, kad nebuvo gerai susitvarkę.
Galicijos kunigaikštis Romanovo Danielius su mozūrų kunigaikščiu Konradu susitarę, keletą kartų ėjo prieš jotvingus ir daugybę jų išžudė. Paskui badas ir nesiliaują karai dar daugiau juos praretino. Galop likučiai susilieję su atėjūnais slaviais, o Suvalkijoj su lietuviais, kaipo tauta visai žuvo, ir šiandieną jų kalbos pėdsakai tik vietų varduose kai kur beužsiliko. Jų krašto dalis paskui buvo vadinama Padliachija t. y. Palenkė.
Į vakarus nuo vidurinės Lietuvos buvo apsigyvenę prūsai, užėmę Baltijos pamarį nuo Vyslos iki Labguvos Auksinės ir Pisos. Dabartinės Klaipėdos, Tilžės, Insruties apylinkių gyventojai bent nuo XIII amžiaus buvo ne prūsai, bet lietuviai. Prūsų vardas pirmą kartą minimas tik X amž. gale; pirma prūsai vadinosi aisčiais; taip juos tebevadina dar Vulfstanas.
Prūsų šalis dalijosi į daugelį sričių. Gyvendami greta su vakarų Europa, prūsai buvo šviesesni už kitas lietuvių gimines, Čia buvo irgi daugiau įsišaknijęs ir pagonių tikėjimas, čia pradžioje gyveno ir augščiausis lietuvių dvasiškis, krivių krivaitis; čia buvo ir Romuvos aukurai. Į prūsus buvo atvybę ir pirmieji katalikų tikėjimo misijonoriai.
Prūsų kalba, kryžiuočių persekiojama ir slopinama, šiandieną taip pat mirusi kaip ir jos artimiausioji sesuo — jotvingų arba sūdų kalba. Prūsų kalba išliko tik iki XVI amžiaus.


