Lietuviai savo mirusiuosius prisimindavo visose metinėse šventėse, o rudenį, baigę rudens darbus, atlikdavo specialias apeigas protėvių vėlėms pagerbti.
J. Dlugošas (XV a.), M. Strijkovskis (XVI a.) rašo, kad ši šventė būdavo švenčiama spalio mėnesį ir tęsdavosi kelias dienas. J. Basanavičius šventės laiką nurodo nuo Šv. Mykolo (rugsėjo 29 d.) iki Šv. Martyno (lapkričio 11 d.). Pagal kitus šaltinius šventės laikas — spalio pabaiga — lapkričio pradžia arba lapkričio pradžia. Senuosiuose rašytiniuose šaltiniuose rudeninė mirusiųjų minėjimo šventė vadinama Ilgėmis. Ilges mini J. Dlugošas, J. Lasickis ir M. Strijkovskis (abu XVI a.). Rytų Lietuvoje ši šventė buvo žinoma Vėlinių, arba dziadų (baltarusių dziady) vardu.
Mirusiųjų minėjimo papročiai buvo susiję su tikėjimu, kad mirusiųjų vėlės šią dieną grįžta namo aplankyti savųjų. Todėl jas priimdavo ir vaišindavo pagal protėvių apeigas. Visi XVI — XVIII a. rašytiniai šaltiniai, be, kitų apeigų, išskiria vaišes, kurios buvo ruošiamos kapinėse arba namuose.
J. Dlugošas rašo, kad kapinėse rinkdavosi žmonės iš visos apylinkės, atsinešdavo valgio bei gėrimų ir puotaudavo keletą dienų. Aukodavo aukas dievams, ypač Perkūnui, kad šis pastiprintų mirusiųjų vėles. Ant pėdelių ar padėklų iš žievės dėdavo valgį, sutaisytą iš sūrio formos tešlos, o midų pildavo į ugnį, tikėdami, kad vėlės naktį valgančios padėtą maistą ir geriančios į pelenus supiltą midų.
A. Gravninis (XVI a.) rašo, kad žmonės savo artimųjų, giminių kapų lankyti ėjo pienu, alumi, midumi nešini, vaišes ten kėlė, ratelius šoko, vamzdžius pūtė ir būgnus mušė.
Anot M. Strijkovskio, šventės metu visi, net ir patys neturtingiausi, turėjo alaus ir jį gėrė kelias savaites, minėdami mirusius ir garbindami dievą Perkūną. Rinkdavosi ir kapinėse, ten moterys raudodavo savo vyrų, minėdavo geru žodžiu jų narsumą, dorą, mokėjimą ūkininkauti ir t.t. Po to ruošdavo gausią vakarienę. Prieš valgant, vyriausias šeimos narys imdavo kaušą, dėdavo į jį įvairių javų miltų, druskos ir jais rūkydavo sakydamas: „Už visus prietelius mūsų“. Po to valgydavo, gerdavo, giedodami protėvių giesmes.
Apie maisto nešimą ant kapų ir vaišes namuose, į kurias buvo kviečiamos tų namų mirusiųjų vėlės, žinių pateikia ir S. Rostovskis (XVI a.).
Vėlių maitinimo ir pagerbimo apeigų išsilaikymą sąlygojo ir krikščionių tikėjimas vėlės nemirtingumu, taip pat ir tradicinių kalendorinių bei agrarinių švenčių sutapatinimas su krikščioniškomis. Įsigalint krikščionybei, iš ankstesnių savaitinių šventimų, skirtų mirusiesiems, išliko tik dvi dienos: lapkričio 1 diena — Visų šventųjų šventė ir lapkričio 2 diena — Mirusiųjų minėjimo diena (Vėlinės).
Katalikų bažnyčia, siekdama išstumti pagoniškas apeigas ir papročius, draudė burtis kaimo kapinaitėse ir atlikinėti apeigas, liepdama dalyvauti tik bažnytinėse mirusiųjų minėjimo apeigose. Tačiau ir priėmę krikščionybę lietuviai bažnytinėse šventėse dar ilgai (net iki XX a. pradžios) atlikinėjo savas, iš protėvių paveldėtas apeigas. L. Jucevičiaus teigimu, Ilgės Žemaitijoje buvo švenčiamos ir XIX a. pradžioje. Pasak M. Valančiaus, žemaičiai mirusiųjų minėjimų metu pagonišku papročiu savo proseniams iš vakaro dėjo dubenis šiupinio, raugtienės. Kurše, Žemaitijoje, Rytprūsiuose mirusiesiems paminėti žmonės iš bažnyčios ėjo į karčemą ir ten gėrė alų. Moterys pintinėse atsinešdavo virtos ir keptos šaltos žuvies. Vaišėse prie stalo patarnavo žmonos. Kiekvieno valgio ir gėrimo visi pylė po stalu.
Bažnyčiai persekiojant viešai atliekamas pagoniškas, vėlėms skirtas apeigas, dalis senųjų papročių išnyko, kiti palaipsniui buvo perkelti į namus.
Dar XIX a. senieji vėlių maitinimo papročiai, sumišę su krikščioniškaisiais, buvo gausiai išlikę kai kuriose Aukštaitijos vietose ir pietryčių Lietuvoje. Mirusiųjų tėvų, protėvių, giminių vėlėms kūrendavo pirtį ir ruošdavo puotą. Pirmiausia kviesdavo vėles nusiprausti, o po pirties — į vaišes. Pastatydavo tiek kėdžių ir padėdavo tiek marškinių bei rankšluosčių, kiek būdavo pakviesta vėlių. Stalą apkraudavo valgiais ir gėrimais ir palikdavo, kad vėlės galėtų ramiai vaišintis. Po to padėtus valgius ir gėrimus nunešdavo į kapines (vėliau į bažnyčią). Gėrimus išliedavo ant kapų, o valgius palikdavo.
Vėlinėse svarbią vietą užėmė duonos, skirtos mirusiesiems protėviams (vėliau dalytos elgetoms), kepimas. Dzūkai vadinamąją ,,dziedų duoną kepdavo su ypatingomis apeigomis. Iškepę kepalus, kepdavo keturias bandeles elgetoms. Rytą prieš pusryčius šeimininkė, paprastai motina, įkrėsdavo košės į specialų „dziedų“ dubenėlį. Atskirtą maistą sudėdavo į pintinę, ten pat įdėdavo ir keturias bandeles ir padėdavo garbingiausioje vietoje — už stalo kampo. Tik po to už stalo susėsdavo visa šeimyna. Atnešus valgius, visi atsistodavo ir šeimininko — tėvo — vadovaujami, melsdavosi už mirusiuosius. Pasimeldę susėsdavo. Šeimininkas pasemdavo šaukštą sriubos ir išliedavo ant žemės. Antrą šaukštą pats suvalgydavo. Po to visi pradėdavo valgyti. Užstalėje stovėjusį maistą pavalgę veždavo į bažnyčią ir išdalydavo elgetoms.
Dieveniškių apylinkėse vakare visi nusiprausdavo pirtyje, šeimininkė kurdavo krosnį ir virdavo tradicinius valgias: barščius, jauno paršelio ar gaidžio mėsą, avino skrandyje kepdavo grikių košę. Baigus virti, visi eidavo gulti, o vidurnaktį atsikeldavo ir valgydavo. Po to vėl eidavo gulti. Anksti rytą pjaudavo gaidį ir virdavo su koše. Auštant padengdavo stalą ir visa šeima susėsdavo valgyti. Pirmiausia ant stalo padėdavo barščius ir uždegdavo žvakę. Vyriausias šeimos narys aplink stalą apnešdavo žvakę, paskui tą patį iš eilės darydavo visi kiti. Paskutinis žvakę padėdavo stalo viduryje. Tuomet šeimininkas pildavo po stalu tris šaukštus, tą patį kartojo visa šeimyna ir tik tada visi valgė viską, kas pagaminta, kiekvieno patiekalo tris kartus nupildami po stalu. Visų patiekalų dėdavo į krepšelį ir nešdavo elgetoms.
T. Narbutas rašo, kad XIX a. pradžioje Lydos apskrityje, Nočios apylinkėje, lietuviai vėlėms gamino tamsius patiekalus (iš kraujo jukos, kraujinius vėdarus), taip pat džiovintų grybų sriubas, įvairias košes, šiupinius, varškėčius. Patiekalų turėjo būti dvylika. Paruošus maistą, švariai iššluodavo pirkią, stalą užtiesdavo balta staltiese. Prie stalo rinkdavosi tyliai. Sudėjus valgius ant stalo, šeimininkas prabildavo: „Mirusiųjų vėlelės, kurias dar atsimena šituose namuose, garbingi mano šeimos protėviai, verti amžinos atminties vyrai ir garbingos moterys, o ypač tu, mano seneli ir senele, tėve ir motina (pasakomi vardai), taip pat giminės, vaikeliai ir visi, kuriuos mirtis pasiėmė iš šitų namų, prašau į metines vaišes. Tegul jos būna jums tokios malonios, kaip kad mums yra saldus jūsų atminimas“. Patylėjęs vėl sakydavo: „Sėskite ir teikitės valgyti taip, kaip jums dievai leis“. Tuo metu namuose viešpataudavo visiška tyla. Kai, žmonių manymu, vėlės jau pasisotindavusios, šeimininkas sakydavo: „Dovanokit vėlelės, būkite sveikos, sudiev, laiminkite mus gyvenančius, ramybė tiems namams. Eikite ten, kur jus likimas veda, bet atminkite, kad nei ateidamos, nei išeidamos per mūsų slenksčius, kiemą, daržus, pievas, laukus, nedarykite jokios žalos“. Visi susirinkusieji žemai lenkdavosi sakydami: „Nėra, nėra nei dvasios“. Po to šeimininkė maistą nuo stalo nuimdavo, apversdavo staltiesę, vėl sudėdavo maistą ir tada prasidėdavo gyvųjų vaišės, lydimos maldų.
Kitur šeimininkas kvietė į vaišes vėles kiekvieną atskirai. Vėlių laukė visuose namuose. Dar XIX a. pabaigoje ir net XX a. pradžioje buvo išlikęs tikėjimas, kad naktį iš lapkričio pirmosios į antrąją vėlės eina į bažnyčią melstis ir grįžta į namus. Gyvieji ruošdavosi jas sutikti. Vėlinių išvakarėse pakūrendavo pirkią (kitur jaują, pirtį), kad grįžusios vėlės galėtų sušilti. Palikdavo joms ir vandens, rankšluostį. Būdavo paliekama prie stalo laisva mirusio šeimininko vieta. Uždarydavo šunis, kad vėlėms būtų lengviau patekti į namus, neretai atidarydavo duris ir langus, paslėpdavo aštrius daiktus, kad vėlės nesusižeistų. Daug ženklų bylojo apie vėlių pasirodymą: vėjo ošimas, sausų lapų šnarėjimas, medžių ar durų girgždesys, vandens pliuškenimas, klaidžiojančios ugnelės ir t.t. Todėl, siekiant joms netrukdyti, šį vakarą buvo vengiama be reikalo vaikščioti. Nenešdavo laukan sąšlavų ir pelenų, kad vėlėms nepribertų akių. Nepildavo išnešę laukan vandens, nes galima vėles aplieti. Buvo laikomasi rimties ir ramybės, draudžiama linksmintis, net vaikams buvo neleidžiama garsiai žaisti, išdykauti.
Liaudies įsitikinimu, šią dieną buvo pavojinga vykti į kelionę arba net eiti naktį iš namų, ginti gyvulius į ganyklą ir naktį juos palikti lauke, nes mirusieji gali pakenkti. Vakare susirinkusi prie stalo šeimyna melsdavosi, valgydavo tylėdama, netyčia nukritęs maistas buvo paliekamas toms vėlėms, kurių nebuvo kam pakviesti. Ant stalo nakčiai palikdavo dalį bendrų vaišių, nes mirusieji ir toliau buvo laikomi šeimos kolektyvo nariais, per bendrą maistą jie prisijungdavo prie bendrų rūpesčių. Kitą dieną maistą išdalindavo elgetoms. Buvo tikima, kad elgetos turi paslaptingą ryšį su mirusiaisiais, yra lyg mirusiųjų ir gyvųjų tarpininkai. Todėl lietuviai elgetas gerbė, maitino, davė išmaldą. Išsilaikė paprotys per Vėlines (ir kitas metines šventes) elgetoms dalinti maistą, ypač specialiai jiems iškeptą duoną, pasakant mirusiųjų, už kuriuos prašo melstis, vardus.
Lietuviai visada gerbė mirusiųjų atminimą, kapines laikė šventomis ramybės vietomis, šimtmečiais išsaugojo ir iš kartos į kartą perdavė pagarbos mirusiesiems ir jų atminimo papročius.
Vėlinės ir dabar švenčiamos visoje Lietuvoje. Šią dieną suvažiuoja visi šeimos nariai, kartu lanko artimųjų kapus. Kapai puošiami gėlėmis ir žalumynais, dedami vainikai, uždegamos žvakės. Bažnyčiose vyksta gedulingos pamaldos už mirusiuosius. Vienas iš pagrindinių šios dienos papročių yra bendros šeimos vaišės, kurių metu prisimenami mirusieji.
Šiuolaikinį mirusiųjų pagerbimą sunku sieti tiek su protėvių kultu, tiek su religiniu mirusiųjų pagerbimu. Ne tik tikintys, bet ir netikintys savo pareiga laiko šią dieną nueiti į kapines, pagerbti artimųjų atminimą, išreikšti pagarbą tautai ir Tėvynei nusipelniusiems žmonėms. Tai yra visų vienybės, susitelkimo, rimties ir susikaupimo diena, vykdant šventus tėvų ir protėvių priesakus saugoti mirusiųjų atminimą.
