Turbūt daugelis mūsų kažkuriuo gyvenimo tarpsniu esame pasiilgę vaikystės. Ne bendrai visos vaikystės, tačiau tam tikrų jos momentų. Ir ypač tų momentų, kurių egzistencija sunkiai įsivaizduojama šiandien, kai pasaulis ir mes patys esame pasikeitę. Ačiū technologinei, ekonominei ir visokiai kitokiai pažangai už tai, kad nebegyvename 2000-aisiais. Tačiau to laikmečio dvasia spalvino kiekvieno mūsų kasdienybę ir paliko trupinėlį šiandien jaučiamos nostalgijos. Kaip žavu, kad daugelis mūsų kolektyviai prisimename, daugiau ar mažiau, tuos pačius šypseną keliančius atsiminimus. Nesvarbu, ar tu buvai iš kaimo, ar iš miesto – visi gyvenom po ta pačia „lietuviška Saule”.
Viena iš 90-ųjų vaikystės klasikų buvo šalia namų pastatyti apšiurę, besilupančiais dažais metaliniai ir mediniai kioskeliai. Žinoma, ir dabar juos galima pamatyti, tačiau dvasia jau jų kita. Kuomet tėvai duodavo kelis litus, man vaikui, šie kioskeliai atrodydavo kaip apsipirkimų Meka. Atbėgi su kiemo draugais ir žiūri, skaičiuoji, kas už tuos kelis pinigėlius išeis. O kioske visko pilna: „kramtoškių” nuo kurių gesdavo dantys, irisų ir visokių rūšių šokoladinių saldainių, saulegrąžų, kurias taip mėgdavom, bet vėliau visuomet „gaudovom velnių” nuo kaimynės, už kiemo šiukšlinimą. Tame pačiame kioskelyje buvo galima nusipirkti ir kvepalų už penkis litus. Jau pasimiršo, kas ten per kvapas buvo, bet mes vaikai žinodavom, kad tai buvo „močiučių kvapas”. Dar buvo galima įsigyti ir piratinių kasečių. Ar dar kas nors pamenate kasetes? Absoliutus prabėgusio laikmečio atributas: magnetafonas ir kasetės, kurių juostą visada reikėdavo atsukti atgal, jeigu norėdavai pasiklausyti tos pačios dainos ar tos pačios įrašytos dainų pusės. Prie piratinių kasečių dažnai būdavo pigių laikrodžių, papuošalų ar namų apyvokos reikmenų. Kioskeliuose visko buvo begalės, visiems gyvenimo atvėjams, tik tų kelių litų vaikui vis per mažai. Dažniausia užtekdavo tik saldainiams.
Kaip taisyklė, saldainių kioskuose visuomet dirbdavo kažkuom vis nepatenkintos moteriškės. „Rinkitės, vaikai, greičiau” – sakydavo, o veide matydavai tą nepatenkintą žvilgsnį ir per aukštai „nupieštus” antakius. O tu, vaikas būdamas, su baime galvodavai, kaip čia neįžeist ponios po penkių minučių rinkimosi su klausimu: „O kas čia išeina už vieną litą?”. Kuomet „kioskininkė” sverdavo guminukus už keletą centų ar vieną litą trečiam vaikui iš eilės – prastas biznis. Dabar galima pateisinti tą piktą žvilgsnį. Bet kuomet tėvai sakydavo: „parneškit pieno ir duonos, grąžą galit pasilikt” – tai be jokio gėdos jausmos prašydavom pasvert saldainių, kad ir už likusius dvidešimt centų.
Tėvai mus, vaikus, apipirkdavo „kioskelių miestelyje” – turguje. Prieš pastatant MEGA ar Akropolį rūbus eidavom pirkti į turgų. Ar žiema, ar vasara – matuodavomes viską ant vieno ir to pačio kartono gabalo, pridengti užuolaida. Aišku, jauku niekada nebuvo, bet susitaikėm su tokiu likimu ir kolektyviai šalom ant dažniausiai daug mačiusios, purvinos kartono atraižos. Pardavėja visuomet prinešdavo veidrodį ir neklausiama komentuodavo. Iki absurdiškumo girdavo viską, ką matuodavomės. Batai dviem dydžiais per dideli, diržas per mažas ir nesueina, kelnės per plačios? Viskas tinka, labai madinga, tik pirkit. Ir visuomet litą ar du nenoriai, bet nuleisdavo nuo kainos. „Gero nešiojimo” – sakydavo. Turbūt ir dabar kažkam tebesako. Tačiau negirdėjau šito jau daugiau nei dvidešimt metų.
Gyvas ryšys buvo būtent tas praeities momentas, kuris dabar taip nostalgiškai prisimenamas. Galbūt vaiko akims taip atrodė, o galbūt iš tikrųjų bendravimo buvo daugiau. To paprasto, nesuvaidinto. Net ir tos pardavėjos, kurios akivaizdžiai meluodavo, kad per dideli batai labai gražiai tinka, dabar atrodo daugiau ar mažiau nuoširdžios. Šiandien patogiau gyvenam, aplūžusius kioskelius pakeitė prabangios parduotuvės, nebereikia rūbų matuotis kuomet lauke minus dvidešimt laipsnių šalčio ir saldainių nebeprašom pasverti už litą. Tačiau, kartais, vis dar grįžta ta vaikystės nostalgija. Su mielu noru išgyvenčiau dar kartelį vieną tokią dieną. Įdomu, ko pasiilgs dabar augantys vaikai, kam jaus nostalgiją po trisdešimt ir daugiau metų?
